neprašau pagalbos

jaučiu kad užsisėdėjau vienoje vietoje, ir tas jausmas man neduoda ramybės….. bet neprašau pagalbos ir atrodo kad išsivyniosiu ir iš šitos situacijos.

o situacija tokia kad man norisi dayryti atvirkščiai, aš noriu judėti priešinga krytptimi negu sako mano mama. nes niekam nelinkiu to užsisėdėjimo jausmo kurį patiriu dabar.

neprašau pagalbos nes yra išeitis – savarnkiško gyvenimo namai ir darbas kurį mėgstu, bet jeigu pajudėsiu ten kelio atgal nebus.
nenoriu skubėti ir daryti skubotus sprendimus, nes aš neesu pilnai įsitikinęs…..
bet apie tai kitą kartą.

atviras laiškas mamai (kurio tu neperskaitysi)

po paskutinio mūsų susiskambinimo aš suprtau kad mums nepakeliui. taip, tau atrodo kad aš nieko nesuprantu, bet dabar aš suprantu daug daugiau negu tau atrodo.
žinau mano praeitis buvo pilna valkatavimo ir muštynių su tėvu, bet kaltinti mane dėl to yra mažiausiai, keista ir aš to dabar jau nesuprantu.
taip, seserims taip pat kliuvo nuo manęs, ir aš prisipažystu kad galbūt tai įtakojo jų sveikatą. klausimas vienas, ar tikrai vien tik nuo manęs.

galbūt, mano noras judėti tolyn iš Veisiejų yra vaikiškas užsispyrimas, bet naujo gyvenimo noras nugali viską. gal aš būsiu ir prastesnėse sąlygose, bet…..

blogai padariau kad mes susipykome, ir aš pažadu daugiau tau neskambiti, nei su tavim bendrauti….. nes vėl pradėsiu kaltinti save, ir tik man bus blogiau nuo to……

suprask į Rūdiškes aš negrįšiu, ir man nereikia tavo pinigų, nei pagalbos ar užuojautos, nes kad ir kaip bebūtų tu esi mano praeitis. praeitis o ne ateitis.

aš vis dar tikiu

dabartiniame mano pasaulyje atrodo viskas prarasta, uždarytas ir apleistas, vienišas ir vienas. laukiu geresnių laikų, pasaulyje kuriame nėra vilties….
bet aš vis dar tikiu kad visas šitas karantino reikalas ilgai nesitęs, tiesiog reikia sulaukti ir išlaukti visą šitą reikalą.
tikiu kad greitai pajudėsiu į savo realybę, miestelį, bažnyčią ( kurios labai pasilgau) muziejų, parduotuvę etc. kur galėčiau atsipalaiduoti nuo visos blogos energijos, kuri mažoje pensionato erdvėje.

tikiu kad pagaliau galėsiu groti savo setus didesniai auditorijai, galėsiu ištiesti ranką pasisveikinimui su nepažystamais. tikiu kad tai nesitęs ilgai, nors norėtūsi kad viskas baigtųsi dabar, šią akimirką.

 

turiu kompiuterį, mažą langelį į didelį pasaulį, bet tai kartais netenka prasmės. turiu internetinį dienoraštį, bet kartais tai netenka prasmės. kartais norisi nieko nedaryti ir gulėti lovoje, apie nieką negalvoti plaukti kur nuneš srovė…….

tikiu, kad galėsiu išsivaduoti iš šito letargo jausmo. pajudėti į Vilnių ar Kauną, vėl galėsiu pamatyti draugus, nes dabar jaučiuosi kaip negyvenamoje saloje. o bendrauti per atstumą, ne mano vaibas…. tikiu kad kada nors, kiek tai ilgai betruktų, aš neišprotėsiu.

tiesiog, kas man daugiau beliko, tikėti, laukti, ir „ramiai“ gyventi toliau, kaip yra ir kas yra…..

mūzos pabėgo

jau kurį laiką bandau kažką sulipdyti, bet toks jausmas kad tuščiai varginuosi ir varginu.

atrodo galva pilna minčių ir nerimo, bet tai neatsigula į popierių. gal būt aš  jau pripratau prie to nuovargio kurį  atnešė #lockdown. gal būt aš jau nenoriu ieškoti prasmės ir esmes, ten kur reikia išlaukti

 

tiesa pasakius, kažką vis bandau užsirašyti bet galvoje vien haosas ir nerami muzika…… daug miegu ir skaitau bet mintys užimtos.

aš susikursiu

aš susikursiu sau laisvę kurios niekas iš manęs neatims
aš susikursiu sau gyvenimą kurio niekas neįtakos ir nevaldys išskyrus mane.
būsiu geriausias koks esu, neprašysiu pagalbos jeigu galiu apeiti ir įveikti savo problemas.
aš susikursiu savo aplinką, kurioje galėsiu būti savimi ir kurios niekas iš manęs neatims.
aš susikursiu sistemą kaip įveikti izoliaciją, ir niekas jos iš manęs neatims. lauksiu kiek reikės, negalvosiu apie pabėgimą iš pensionato ar kitokias kvailystes
aš sakysiu ką galvoju, ir niekas to iš manęs neatims…..

kam tai galėtų rūpėti

žinau kad mano norai gali ir pakenks kitiems žmonėms. žinau, kad tai nerealu ir jeigu problema manyje, tai aš pasiruošęs apie tai daugiau nekalbėti.
tiesiog, šis noras atsirado iš to kad nusibodo būti neišgirstam ir nesuprastam. beje, ir iš mano klajūno natūros kuriai jau trūksta oro ir nuotykių ir nesvarbu kokios ir kam problemos iškils

galvoju, kad tai mano vaikiška užgaida ir kad ir kur pažiūrėtai, visur būtų tas pats…. tiesiog, per tas kelias savaites aš išnaudojau savo gerų jegų limitą dabar atėjo savės žlugdymo metas, metas kai laisvė atrodo čia pat, bet kartu toli. aš jaučiu kad visas jegas aš išnaudojau ir išnaudoju kad atsikratyčiau tų „plepių“ ir kitų personažų.

man trūksta gyvenimo kurį aš pats sau susikurčiau, man trūksta miestelio, kavinės, ir muziejaus….. nes vėl įkalintas, kaip ir visi, bet aš per jautriai į viską reguoju.

 

nemigos pilnos naktys

aučiu kad vėl prarandu kantrybę nors žmogus bandantis ją nevertas mano dėmesio.
“plepys” vėl išmuša mane iš ritmo, ir vėl gresia nemiegota naktis. nežinau kodėl užsikabinu, kodėl kreipiu dėmesį, nors jis man nei kaimynas, nei giminė.
galbūt, tai tas organinės neapykantos jausmas kuris turi kursuoti mano galvoje ir kųne. kaip kai kas pasakė, aš negaliu gyventi be problemų.

yra dar vienas klaustukas, kaip išvengti “plepio”, kai esi apribotas mažos pensionato erdvės, kai yra bendrų patalpų kuriose negali prasilenkti ir nereguoti.
kai esu savo ofise viskas kitaip, bet balkone šalta, ir kartais į tas erdves reikia įeiti. ir kartais atrodo kad “plepys” to ir laukia, nors dar bandau su juo kalbėtis normaliai ir įspėti kad jis nelystų ir neerzintų manės…. bet atsimušu kaip į sieną.

nenoriu daryti klaidos (klaidų) kurios būtų man nepalankios nes tikiuosi kada nors iš čia ištrūkti, ištrūkti iš pensionato

 

baisu ir neramu

mano galvoje neramu ir baisu, mano draugė ir jos kambariokė izoliuotos nes turėjo kontaktą su sergančia darbuotuoja…. man net sunku pagalvoti apie blogiausią situaciją… bet aš turiu nepasiduoti blogom emocijoom, kaip ji nepasiduoda….. stengsiuosi paskambinti ir ją padrasinti, kad pačiam būtų lengviau…….
tikiuosi viskas bus geriau, ir man ir jai

aš dėkingas

nors praradau kelio dulkes ant batų, bet esu dėkingas kad galiu nesušlapęs išlaukti lietų.
visgi, aš esu dėkingas kad dabar esu psichiškai stabilus (kartais), ir galiu ramiai laukti kas bus toliau.
esu dėkingas likimui kad jis mane atvedė į Veisiejus kur aš suradau savo paramą, bažnyčią, kambariokus, ir viską ką valkataudamas praradau.
esu dėkingas kad neesu stresinėje situacijoje, kur geriantis tėvas vedė mane iš proto.
esu dėkingas už žmones kurie bando mano charakterio tvirtumą, kurie man parodo koks aš kartais būnu pažeidžiamas ir neramus. kad galėčiau taisyti savo klaidas ir mokintis išgyventi savo asmeninius pragarus.
aš dėkingas už psichologę ir psichiatrą, už medicinos personalą pensionate, už socialinius darbuotuojus ir už jų padėjejas.
aš esu dėkingas už tolimus draugus kurie mane palaiko ir (kartais) bando mane suprasti. dėkingas už sesę, kuri man liko vienintelis žmogus su kuriuo vis dar bendrauju, nors likusi šeimos dalis mane paliko ir pamiršo.

aš esu dėkingas už mamą, kuri mane (mano manymu) nepelnytai nubaudė, bet dabar aš gyvenu geresnėje situacijoje nei jie…. dėkingas tai paslaptingai socialinei darbuotojai, kuri mane atvedė čia.
aš esu dėkingas už lockdown’ą, kuris man atnešė naujų jausmų, patirčių ir kūrybinių įkvėpimų…..

dabar suprantu kad tai kas yra mano „praradimai“ yra mano išsigelbėjimas ir išgelbėjimas, nes dabar nežinau nei kaip nei kas su manimi būtų įvykę…..

ir už viką esu dėkingas, visiems kuriuos mačiau kaip savo skriaudėjus…..
ačiū

ant piršų galų

ant prištų galų aš ieškojau rytojaus
užsitęsusi diena virto mažinybe
bandau atrasti kelio atal nėra
viskas tik mano galvoje

užstrięs tarp sienų jauti skausmą
besibaiiantį norą atrasti kelią eiti
bet tai pabaios pradžia
nes viskas tik mano galvoje

bet viskas ką braninau ir saugojau
atsitrnkė į sieną  man nroisi bėgti
bandau atrasti pabaigą pradžioje
nes viskas tik mano galvoje

ant prištų galų aš ieškojau rytojaus
užsitęsusi diena virto mažinybe
bandau atrasti kelio atal nėra
viskas tik mano galvoje