jaučiu kad savo mintyse esu valkata, ir kartais gyvenime reikia išbandyti save. nors nieko neprisiminti, tik muzikos trupiniai ir žmonių veidai plaukia iš minčių kampučių.
mintys ir prisiminimai iškils arba ne, ir man sunku prisiminti kas ir kaip.
esu valkata, toks buvau ir toks liksiu, žinau kad jie man nori gero, bet ar to gero man reikia….
kai pagalvoji, žmonės brangūs ir erzinantys supa mane. kartais tie brangūs žmonės man per brangūs kad galėčiau juos paleisti, nors kartais ir iš jų jaučiu nesupratimą.
bet yra ir kiti, kurie bando tavo kantrybę ir emocinį stovį kartais juos apeini, kartais užkliūni. dabar mokausi juos apeiti nes vėl patyriau lūžį kurį darbuotojai palaikė mano klaida. nors kaip sakė sesė tai viskas yra hemija, dopamino pliūpsnis kurio, matyt man reikėjo kad vėl pasijausčiau geriau…..
kada viskas prasidėjo buvo pažadėta pora mėnesių, o dabar jau gyvenu aštuonis.
gal man tai nauja patirtis, ir manau, kad po visko, vistiek jau bus pripratimas prie žmonių ir atpratima nuo vienatvės. bet vistiek vis dar norėčiau gyventi vienas…..
jau nesijaučiu lyg svečias, bet nesijaučiu ir šeimininkas….. bet geriau gyventi keturiese, negu izoliatoriuje…..
