Kelionė po mano miestą

šviesa užgęsta mano mieste
tik gatvės neramios lieka sumaištyje
ieškodamos meilės ir nubudimo
kaip kadaise aš neradau

mėnulio šviesa nepalieka mano miesto
kuriame aš pasiklydęs buvau
ieškodamas minties ir garso ramybės
kuriuos praradau prie klajūnų laužo

vasaros aušra nušviečia mano miestą
primindama keliones ir parkus ramius
triukšmas gatvių vėl pažadina mane
ieškoti atsakymų pakeliui į niekur

dienos judesys mano miesto gyvenims
kuprinė vėl nat pečių toks likimas
gatvės neramios upė ir užupis
diena iš dienos kažkam kažkur

vėl vakaras apgaubia mano miestą
ritmu beprotišku lekia ir dega
klajūnų laužu pokalbiais lig ryto
kai viskas sukasi gyvenimu mano mieste

Nesistebėk

nesistebėk tai tik muzika keista
galiu būti tylus bet tai ne man
čia ir dabar kelias ir laisvė
liko tiek nedaug bijau nesulaukt

nesistebėk tai tik nerimas
paprastas nepaprastas kadienis jausmas
noras griauti ir naikinti aplanko mane
kai uždarytas begaliniam auksniam narve

nesistebėk tai tik kelias
nesustoji kelaiti ir klajoti
su savo juodumom ir neviltim kovoti
lauki geriausio bet gauni tik blogį

nesistebėk tai tik nemiga
rytas toli pradžia kažkur pasiklydus
laukianti aušros pažado švento
kasdien lig pasaulio pabaigos

nesistebėk tai tik ramybė
kai laisvė ateina pagaliau ilgai laukta
ir jausmas kad verčiu naują lapą
tyliai aplanko mane naujoje dienoje

šiandien supratau

šiandien vėl laukia bent jau dalinis nemieganaktis….
kartais atrodo kad viskas prie ko prisiliečiu tampa mano istorijos- patirties dalimi.
šiandien supratau kad visas šitas uždarymo riekalas turėjo įvykti kad žinočiau koks stiprus esu, kiek baimių ir neapykantos sau pačiam aš vis dar laikau savyje.

šiandien aš supratau kad turiu pakankamai visko ko man reikia savo viduje, nors kartais atrodė kad viskas neverta pastangų….. žinau tai mano patirtis, nors įtariau kad gyvensiu pakankamai blogai, bet kad bus taip blogai neįsivaizdavau….
viskas ką aš turiu taip lengvai nesibaigs , nors kitą savaitę spręsis tolimesnis užrakinimo planas. tikiuosi vėl viskas grįž į ritmą ir rimą. bet dar liko savaitalis, kuris ali būt bet koks ir bet kaip…..

 

laukite tęsinio

rytojus

tyliiai ramiai sulaukti rytojaus
tiek daug tiek mažai
laukiu kada viskas baigsis tai tik prasideda
tylūs žingsniai begalybės aiduose

nežinau palaimintas ar prakeiktas
nežinau gyvas ar miręs tiesiog minčių srautai
neša mane link tylios ir nemiegotos nakties

pasaulis užstrigo smegenų kamputyje
sukasi begaliniam viruso rate
be pradžios ir pabaigos

nemigos pilnos naktys

aučiu kad vėl prarandu kantrybę nors žmogus bandantis ją nevertas mano dėmesio.
“plepys” vėl išmuša mane iš ritmo, ir vėl gresia nemiegota naktis. nežinau kodėl užsikabinu, kodėl kreipiu dėmesį, nors jis man nei kaimynas, nei giminė.
galbūt, tai tas organinės neapykantos jausmas kuris turi kursuoti mano galvoje ir kųne. kaip kai kas pasakė, aš negaliu gyventi be problemų.

yra dar vienas klaustukas, kaip išvengti “plepio”, kai esi apribotas mažos pensionato erdvės, kai yra bendrų patalpų kuriose negali prasilenkti ir nereguoti.
kai esu savo ofise viskas kitaip, bet balkone šalta, ir kartais į tas erdves reikia įeiti. ir kartais atrodo kad “plepys” to ir laukia, nors dar bandau su juo kalbėtis normaliai ir įspėti kad jis nelystų ir neerzintų manės…. bet atsimušu kaip į sieną.

nenoriu daryti klaidos (klaidų) kurios būtų man nepalankios nes tikiuosi kada nors iš čia ištrūkti, ištrūkti iš pensionato

 

LIETUS IR #NEMIEGANAKTIS

vėl nemiegota naktis iki ryto toli
kažkas užkūrč laužą mano galvoje
tik lietus ir vėjas palaiko kompaniją
kai usgįžti į save negali

kankinu save 0 gal kitus
saviems svetimiems žinutes rašau
vėl aidai muzikos keistos
su lietum skamba mano mintyse

uždaryas ir bandantis atrasti ramybę
nepasiduoti ir laukti kas bus toliau
guodžiu save tai gyvenimo neišvengiamybė
vėl nemiegota naktis o iki ryto toli

taip ir skaičiuoju pabėgimus nuo savęs
tylios nakties lietaus ritme

remiksas

vėl sunkiai remiksuoju savo gyvenimą
laisvės atvirukas iš tolimo krašto
skamba tolyn remiksai muzikos keistos
nemiegotom naktim lyg ryto

nakties valandos atneša keistą pasaulį
pravertas akis į pilnaties šokį
keistos muzikos pertraukos mintyse
vėl priprasti kentėti tylėti neskęsti

vėl tyloje remiksuoju savo gyvenimą 
tylomis kartoju greitai viskas baigsis
bet netikiu savimi ir bemiegė naktis
lekia tolyn per kelio dulkėto blyksnius

liko

iš laisvės liko tik prisiminimas
iš kelio liko tik dulkės
gyvenimas sustojo ir aš nežinau
užmirštas svetimo pasaulio pakraštyje

jaučiu kaip neriu į juodumas ligos
viskas kas liko tik noras išeiti
nes nežinau kiek man liko noro
kai praradau tai kas sava ir brangu

laukiu kelio akimirkos šventos
laukiu laisvės blyksnio šaltam pasaulyje
sunku būti kai viskas byra
vien tik neviltis nerimas ir beprotybė

iš laisvės liko tik prisiminimas
laukiu jos blyksnio uždarame pasaulyje
iš kelio liko tik dulkės
laukiu jo akimirkos šventos

tiek daug

tiek daug liko neišlaukta ir nepasakyta
tiek daug liko kentėta ir nemiegota
nepalik manęs kai skauda ir dega
noriu išlikt bet manęs niekas nelaukia

kelias driekiasi tolyn bet ne mano
likimas kuriuo einu man nepriklauso
tik neliko aplink išmintingų  žmonių
pats skęstu tarp sienų keturiu

nesugrįšiu ten kur mano laikas
o viskas tik sapnas iš kurio nepabusiu
taip pasiilgau blyksnio kelio vingio
ir keistų pakeleivių jame

nemiegota naktis išlauktas rytas slogi diena
veda į beprotybę 
o kas šalia

nežinau

….išsiderinau, ir  visiškai praradau save…. jau ne tas metas kai galėjau parom nemiegoti ir būti už save atsakingu. 13 metų atgal man buvo nesvarbu, diena ar naktis būdavau gyvas ir atsparus viskam

 

dabar jau kitaip, bijau sumaišyti dieną su naktim, nes nuo to vėl kenčia mano psichika ir miego ciklas. kad  ir  šiandien po projekto darymo ir nemiegos, miegojau beveik visą dieną ir dar noriu.

pasenau ir netenku jegų ir kantrybės, šiandien reikės gerti vaistus ir normaliai eiti miegoti…..

nors, atgyju naktį, iš įpročio ir matyt nereikėtų skūstis…..

laukite tęsinio……