susinaikinimas ir noras gyventi

vėl viskas prasideda iš pradžių, kartais atrodo kad niekad nesibaigs visa šita nesamonė. kartais atrodo kad einu iš proto, nes nedaug liko iki laisvės (?) ir neramumas vėl užvaldo mane.

nesiekiu dėmesio, bet atrodo kad galėčiau nusižudyti, išokti iš balkono ar pabėgti iš pensionato…. kartais atrodo, kad stogas važiuoja, vien dėl to kad tas laukimas antros injekcijos, ir pažadėta laisvė atrodo tokia nepasiekiama.

žinau kad taip darydamas tik įrodysiu koks nestabilus ir nesveikas esu, nes visi įsitempę ir laukiantys kada viskas baigsis.

dabar suprantu, kad viltis yra, bet dėti kažkokių norų ar planų yra kvaila, nes viskas gali apsiversti aukštyn kojom per porą savaičių. noriu kad pagaliau viskas baigtūsi ir aš galėčiau greičiau grįžti į savo urvą…. man atsibodo gyventi keturiese, nes kartais atrodo kad viskas tik sugalvota kad sunaikinčiau save…..

#BumpList – Metai PoPo.Lt Džiunglėse

Rytoj bus metai kai apsigyvenau PoPo.lt džiunglėse, ir tiesa pasakius  jaučiuosi kaip puodelis karštos arbatos ledo luite…..

Visas šitas reikalas primena CLASSICPRESS   ir tai man patinka, tik kartais atsibosta refreshinti, bet tai vienintelė lietuviška dienoraščių platforma kuri nors be techninių atnaujinimų man patinka…. ir vis dar gyva 🙂

yra trūkūmų, bet aš, iš praktikos  žinau, kokie apribojimai yra dirbanft WPMU, ir tai vienintelis trūkumas ir privalumas, kurio aš stengiuosi nenaudoti bent jau PoPo.lt džiunglėse.

 

 

muzika kuri saugo

garso takelis tai, mano gyvenimas daro keistu…. keistu muzikos ir technologijų žinovu…. apie viską galinčiu kalbėti valandų valandom ir rasti vis naujų faktų apie tai kas man įdomu….

viena mano pažįstama sako kad man turėtų b9ti gera turėti užsiėmimą ir naujas žinias bei norą kažką nuveikti. tai mano gyvenimo dalis be kurio nebūtų manęs, mano pasaulio, ir mano intelekto kuris nuolat turi būti užimtas kad man nebūtų taip liūdna gyventi gyvenimą pensionate…..

žinau, kad kartais pradedu erzinti savo kalbomis ir užsivedimu, bet tokia yra mano natūra….. aš greitai tampu exited tam tikruose dalykuose ir žiniose…..

muzika yra vienas iš tų dalykų, esu kolekcionerius, klausytojas ir ekspertas…. muzika mane ramina ir palaiko mano nuotaiką…. tai yra mano paskutinė priebėga…. tai mane saugo, mano pasaulis, mano gyvenimas, mano muzika

nežinau

mano laisvė už kampo ir vis daugiau ir daugiau klausimų man užduoda ką aš su ja veiksiu….

ištikro, nežinau ir nekuriu konkrečių planų apie laisvę, tiesiog tegu tai būna jazzas…. nes viskas gali pasikeisti mano šalyje.

kartais taip būna, kai planuoji ir dedi viltis gaunasi atvirkščiai….

didelis ir mažas (mano meilė)

jau negaliu gyventi be savo draugės, be mažosios Virgos.
kai tave pasirinko, tu esi atsakingas už mažą pasaulį, bet jaučiu kad taii yra daug daugiau, pagaliau kažkam esu reikalingas. kažkam kas manęs taip lengvai nepaleis….

bet ir mano pasaulis pagaliau įgavo prasmę ir esmę, pagaliau mano didelis pasaulis kažkam reikalingas, nes ji ir aš esame kažkaip panašūs ir aš jau niekdada neiškeisiu jos į kažką kitą….

nors žinau kad visi juokiasi iš mūsų draugystės bet man nesvarbu, jau nesvarbu. nes taip buvo ir bus, visur ir visada.

bet, męs ir toliau būsim didelis ir mažas, ir kažkodėl jaustis taip man patinka

gera kai turi draugų kurie supranta

…arba stengiasi suprasti…..

gera turėti draugų į kurių petį gali atsiremti. vakar turėjau pokalbį su R.Ž. kuri man apsidarė kaip psichologė ir stengiasi suprasti mane…. per ką aš einu, ir kaip aš einu.

nors kai kurie mano žodžiai nuskambėjo keistai ir žiauriai, bet aš dėkingas jai už šypseną ir supratimą. supratimą ir drąsinimą, kurį aš iš jos gaunu…..

kai sienos nespaudžia

pagaliau atėjo geros, ar beveik geros žinios. pagaliau męs būsim skiepiejami nuo viruso. nežinau ar tai itesa, bet mano nuotaika pagerėjo ir sienos jau nespaudžia.

nedaug liko kad gyvenimas pasidartų lengvesnis, nors ligonių pas mus lyg ir nėra bet vistiek norėtūsi kad jų ir nebūtų.

ar tai bus kitoks pasaulis, taip jis bus kitoks…. reikės dar daug laiko kol viskas grįš į savo taką. bet džiaugiuosi kad yra naujienų, gal gandų, bet sienos jau nespaudžia. lengviau išgyventi ir gyventi tokį gyvenimą kuriame viskas bus…. bus miestelis, ežeras, miškas, muziejus ir kiti dalykai kurie mane atpalaiduiodavo mane……

[ #BumpText] Kova dėl manęs

šiandien supratau kaip sunku atleisti ir paleisti… šiandieen supratau kad manyje vyksta kova, dėl mano galvos — dėl to kuris pasaulis nugalės. mano juodumos ar mano baltas pasaulis, mano sveikas ir mąstantis, kontroliuojantis save pasaulis. ar ligos, šizofreniškos nuotaikos, riksmo ir neapykantos pasaulis.

labai aiškiai supratau kad mano pasaulis neturi byrėti nuo piktų žodžių, ar šaipymosi iš manęs. mano pasaulis neturi žiūrėti į kitų klaidas, ligas ar trūkumus…. gyvenu tarp ligonių, ir pats turiu sutrikimą, tai man prireikė suprasti beveik 10 metų.

aš neverkiu, tiesiog, ateina gyvenimiškas supratimas ir noras viską pradėti iš naujo.
aš neverkiu, tiesiog, noriu kad gyvenimas atsistotų į savo rėžimą, kad baigtūsi visos šitos nesamonės ir draudimai.
aš neverkiu, tiesiog, atsibodo gyvenimass suremtais pečiais, ir jausmas kad niekur negali išeiti ir judėti ten kur nori.

tiesiog, kažkas užkrauna degantį laužą ant mani galvos, aš neverkiu, laukiu kol viskas baigsisi (kažkaip)… ir vėl judėsiu savo takais ir keliais.
laukiu kad šita ugnis nurims, kol durys atsidarys, vartai prasivers, ir gyvenimas vėl mažais žingsniais bus toks koks buvo.

kodėl aš čia?

dažnai pagalvoju kodėl aš čia…. kartais sunku suprasti save kaip gerą dalyką. labai daug galvoju apie dabartinę situaciją, gyvenimą uždaroje erdvėje ir kibirkštis kurios kyla taip gyvenant…..

vėl negaliu užmigti, tiesa, miegojau kelias valandas…. skausmas tapo dar stipresnis ir dvigubai intensyvesnis.

kodėl aš čia?

kad gyvenčiau gyvynimą kuris man duotas. dabar nusprend-iau pats nesvelti į ginčus ir neskelti kibirkščių kurios mane priverstų jaustis blogai.

kad nebijočiau savės. žinau, arba, įsitikinau, kad gyvenu tarp žmonių – ligonių. ir manau, kad seu pakankamai protingas ir tas „saugiklis“ neišmuš ir aš galėčiau toliau gyventi ramų ir suprantamą gyvenimą.

kad galėčiau vartoti tokius žod-ius kokius noriu, ir nebūčiau išjuokiamas. suprantu kad kartais pavartoju žodelių pykdo ir erzina kitus žmones, pavyzdžiui „AŠ“ ir erzinu tik vieną „sulaužytą muzikantą“ bet aš galvoju kaip kitaip apibūdinti save, nes keigu yra toks žodis, tai kodėl jo nevartoju……

klausytis muzikos, ten kur noriu ir kada noriu, ir kokios noriu. kartais. kartais nusinešu savo įrašų kolekciją į poilsio kambarį, ir visada sulaukiu pasipriešinimo. ir nors vienas turi pasakyti „ne“, ir atspėkit kas tai per personažas.

nusprendžiau visgi nekelti tos adrenalino bangos, kuri niekur manęs niekur nenuves.

laukite tęsinio

4 savaitės

kartais atrodo kad šitas karantinas niekad nesibaigs, o man kiekvieną naktį ir dieną teks prsiminti savo keliones ir draugus kurie irgi užsidarę kažkur per skambučio atsumą.

keturios savaitės ne atrodo taip baisiai, bet toks jausmas kad aš galiu nesulaukti pabaigos, mane vėl pradda kankinti sapnai ir prisiminimai. aš vėl nemiegu, nors geriu ganėtinai stiprius vaistus…
kai pagalvoji, tai daugiau ne apie mane, tas uždartų koridoių rėžimas, tikiu, ilgai neužtruks, ir gyvenimas vėl atsistatys ir viskas pajudės iš mirties taško….
kai pagalvoji tos keturios savaitės nėra labai svarbu, kai pagalvoji apie senukus kuriuos gali virusas nuvaryti į kapus….. kai pagalvoji, kas svarbiau tavo gyvenimas, kai tu viską turi prieš akis, ar jie kurie dar nori pamatyti kas bus toliau……

nors pats laukiu kada viskas baigsis, savanaudiškai ir nežiūrėdamas kitų, bet viskas nesisuka apie mane…..
keturios savaitės atrodo daug, bet ir užrakintam gyvenimas eina tolyn/