Monthly Archives: balandžio 2020
rytas
išaušta rytas kurio laukiu
gyvenime šitam viskas kas liko
nauja diena viską parodys
kiek man liko noro būti savimi
vis dar jaučiu kaip bėga laikas
upėm likimo kiek man visko liko
klausimai be atsakymų juodumos arti
dar čia ar ten toli ar kažkur
išaušta rytas kurio laukiu
laikas įšales o aš kartu
likęs tik tušinukas ir popieriaus lapas
šį rytą geriausi draugai
pyktis
nenoriu pykti nes pasaulis piktas
kai viskas nerimas ir depresija
nenoriu matyti pasaulio pabaigos
bet apkurtę dievai neklauso maldų
laisvę praradęs tik tada supranti
kaip trūksta vienintelio oro gurkšnio
tik praradęs savo žmones supranti
kaip trūksta bendravimo ir žvilgsnio
gal kada nors viskas baigsis
pamečiau skaičių vienatvės dienų
nors apsuptas draugų bet kenčiu
diena po dienos kelionė į niekur
bet dabar nematau prasmės
kai gyvenimas rieda į niekur
laiškas
rašau laišką iš pasaulio krašto
kas kelio vingis užstrigęs karantine
ir nesimato gyvenimo prošvaistės
viskas kas liko nerimaas ir depresija
rašau laišką iš svetimų namų
uždarytas klajūnas gyvenimas keturiese
ir nesimato kad durys atsivers
vis tolyn kelio vingis ir juodumos vis arčiau
rašau laišką nuo išsvajoto kelio vingio
kuriame nebus nelaisvės tik kelio dulkės
ir atrasti žmonių likimai tylūs garsūs
ir toks gyvenimas kurio laukiu\
liūdnos kalėdos (prisiminimas)
kažkur už lietaus lašų pasislėpęs
gyvenimas liūdnas ir kalėdos
niekaip negaliu priprasti kai lieku vienas
lieku vienas pasiklydęs lietaus lašuose
ir nėrs artimų ir brangių žmonių šalia
tik liūdesio šventės nerimas už lango
ir kelionės po juodai baltą pasaulį
karas su savimi
karas sus savimi pats žiauriausias ir nuomus karas visam šitam pasaulyje.
atrodo kad viskas kas buvo nugalėta vėl sugrįžta – baimė, atminties praradimas ir nerimas. tu kariauji su savo liga kiek vieną dieną, ir atrodo, kad pergalė taip ir neateis.
kartais bijau pats savęs nes gyvenimas man – karas. kuriame aš tik stebėtojas. bijau kad vieną kartą nesuvalgysiu savės ir karas bus pralaimėtas.
tu turi pastoviai save stebėti ir ko ntruoliuoti. tu turi būti įsitempęs, nes kitaip tu pralaimėsi ir atsidursi ten kur durys be rankenų.
kartais net žmonės gali privesti tave prie priepuolio, kai nežinai ką darai gerai o ką blogai. gyvenime išmokau kad geri darbai niekam nereikalingi…..
pastovus karas su savim, savo liga, savęs stebėjimas…. viskas veda į nežinią – ar tu ar ji.
sveikata ausros metu
Kartais atrodo kad mano sveikata šlubuoja ir niekas negali padėti, ypač karantino metu….. jaučiu kad tas menesis nuves mane į beprotnamį,. aš nebijau koronos bet visi kiti peršikę ir0 neramūs,
žinau kad tai rimtas dalykas, bet mano ir kitų žmonių psichika irgi svarbus dalykas. nes tas blogos informacijos srautas tave priverčia nerimauti ir depresuoti…. manau, net ir sveikiems žmonėms po visko reikės psichologų pagalbos.
bet, aš turiu patarimą ir pats tuo nauduojuosi – apriboti informacijos srautą ateinantį iki tavęs, išjungti TV, radiją, apsiriboti socialinę media. tiesiog veikti tai kas tau atneša džiaugsmą, viltį ir ramybę
švenčiu gyvenimą
švenčiu gyvenima kad ir koks jis būtų, kartais atrodo kad vis daugiau ir daugiau prarandu, bet viskas yra mano rankose.
švenčiu gyvenimą su draugais kurie supa mane ir padeda man atsigauti nuo juodumų
vis dar ieškau savęs, tikro ir nepajudinam, bet gyvenimas vistiek rodo savo galią. dabar ne vienas, todėl švenčiu gyvenimą kad ir koks jis bebūtų, ir kaip jis bebūtų.
galbūt
galbūt man vienam geriau ir ramiau, bet kai liga spaudžia man trūksta to vienintelio prisilietimo kuris mane išvaduotų iš ilgos vienatvės. dabar geriau kai esu su kitais žmonėmis tas ryšio jausmas atperka visas mano juodumas.
jaučiu kad galėčiau priprasti, bet vėl norisi sugrįžti į savo vienatvę, nes nors sienos spaudžia jaučiuosi sau šeimininkas.
keisti jausmai apima mane, lyg ir viskas tvarkoje bet trūksta oro ir vidinės ramybės.
džiaugiuosi kad esu su savo draugais ir pagaliau nurimau tiek protiškai tiek dvasiškai.
praėjo pirma savaitė, žiūrėsim kaip bus toliau……………….
graži diena ir vidinis kiema
šiandien viena iš tų dienų kai norisi būti atvirame ore. šį įrašą rašau sėdedamas vidiniam globos namų kieme ir kvėpuodamas pavasarišku oru…..
pasiilgstu miško ir ežero, kartais juos sapnuoju. pasiilgau miestelio ir bibliotekos….. nor gyvenu nevienas jau pora dienų, bet noriu usgrįžti į savo vienatvę.
sekasi pakankamai gerai, nors darbo nėra ir studija pusiau gyva. atsisakome kai kurių projektų ir dirbame iš namų.
bent jau gerai tai kad truputėlį geriau su sveikata kai nesijaučiu vienas ir nespaudžia sienos. gyvenimo 4x paats nepasirinkau, bent jau gerai tai kad yra vietos ir galiu dirbti kompiuteriu.
susigyvenu su tokiu gyvenimu, kai esi nevienas ir jis man jau po trupuytį pradeda patikti……
