4 savaitės

kartais atrodo kad šitas karantinas niekad nesibaigs, o man kiekvieną naktį ir dieną teks prsiminti savo keliones ir draugus kurie irgi užsidarę kažkur per skambučio atsumą.

keturios savaitės ne atrodo taip baisiai, bet toks jausmas kad aš galiu nesulaukti pabaigos, mane vėl pradda kankinti sapnai ir prisiminimai. aš vėl nemiegu, nors geriu ganėtinai stiprius vaistus…
kai pagalvoji, tai daugiau ne apie mane, tas uždartų koridoių rėžimas, tikiu, ilgai neužtruks, ir gyvenimas vėl atsistatys ir viskas pajudės iš mirties taško….
kai pagalvoji tos keturios savaitės nėra labai svarbu, kai pagalvoji apie senukus kuriuos gali virusas nuvaryti į kapus….. kai pagalvoji, kas svarbiau tavo gyvenimas, kai tu viską turi prieš akis, ar jie kurie dar nori pamatyti kas bus toliau……

nors pats laukiu kada viskas baigsis, savanaudiškai ir nežiūrėdamas kitų, bet viskas nesisuka apie mane…..
keturios savaitės atrodo daug, bet ir užrakintam gyvenimas eina tolyn/

duobė

jaučiu kad su tuo viruso reikalu aš vis labiau ir labiau krentu į duobę. jaučiu kad man reikia stipresnės pagalbos negu gaunu dabar, net galvoju apie įstaigą.
bet viskas jau perpildyta, skaičiau kad jau 95 procentai lovų yra užimta viruso pacientais…..

o ką daryti tokiems kurie, kaip aš kapanojasi visame tame psichikos sutrikimo rate, kurie uždaryti pensionatuose, ir negali pajudėti ir užsiimti veikla kuri jiems atneša palengvėjimą…. jaučiu tą norą viską baigti savižudybe, nes dabar jaučiu tą duobę, kurioje, kaip kurie žmonės pastebėjo, esu save užkasęs jau nuo visų karantinų pradžios….

žinau visas pasaulis kenčia, bet aš nenro teisintis, bet šiuo metu man pačiam išgyventi reikia….. ir gal skambės savanaudiškai, bet dabar atėjo laikas, arba aš arba mane.

gero gyvenimo pažadas

pažadas gero gyvenimo užrakintas už vartų
nežinau kaip sustoti ir nematyti
viskas kas liko tik kvailiai ir plepiai
norisi užmigti ir atsibusti kai viskas baigsis

noriu vėl patirti kelią dulkes ant batų
nes viskas kas liko jaučiu ne mano
laisvė šalia ir kažkur toli
beldžiasi tolyn pažadas gero gyvenimo

nežinau kada viskas baigsis net sunku kvėpuoti
nors tikiesi dienos bėga taip lėtai
o keista muzika ir noras bėgti
nes viskas sapnas tolimas slogus

vienas

vienas likau vienas ir liksiu
šitam pasaulyje ar kitam
kai viskas maišosi juodumose
ir pasaulis netenka spalvų

tamsu ir pilka tik  vėjas klajūnas
seka pasakas apie tolimą laisvę
švilpia lange ir man neramu
kada durys atsivers

nemiegotos naktys varo iš proto
o šviesios dienos pilnos nerimo
pavargau laukti ir kentėti
turiu viltį bet ji toli

pokalbis su savimi

visi savotiškai eina iš proto ir visas tas isterijos priepuolis dėl viruso ir karantino mane taip pat veda iš proto
pati didžiausia problema yra nežinia kada tai baigsis ir kiek tai truks. naujienos po naujienų ir visos nepalankios, numatomas dar dviejų savaičių karantino pratesimas….

jaučiu kad einu iš proto ir niekas nenori kartu…. baisiausias dalykas jeigu man bus priepuolis aš negausiu reikalingos pagalbos ir gali įvykti bet kas.

trūksta kavos ir cigarečių, trūksta pinigų, ir niekas neleidžia į parduotuvę….. totali nesamonė arba aš tikrai nieko nesuprantu

laisvės troškimas

sukurtas kad mylėčiau kitus
muzika keista skamba vis garsiau ir garsiau
laisvė čia ir kažkur toli
viskas apsupta tamsių juodumų

užstrigau kažkur ant pasaulio krašto
gyvenimas sustojo ir nieko neliko
tik tylus pabaigos laukimas
ir malda kad viskas baigtūsi greičiau

liko tik važiuojantis stogas
ir pasaulis einantis iš proto
užrakintas belaisvis ir neramios mintys
laisvės laukimas ir muzika keista