gyvenimas ant ribos

kartais atrodo kad mano gyvenimas niekam nereikalingas, net man pačiam. gyvenu ant labai trappios ribos, nors visi man sako kad viskas priklauso nuo manęs ir aš viską įveiksiu

bet mano pasaulis deega, nežinau kaip viską įveikti, nes kiti žmonės mane varo į beprotybę. kito žmogaus liga priverčia tave ieškoti sveikų žmonių, bet kur juos surasti, čia – pensionate

sunku matyti sergantį žmogų, kuris kadaisia buvo tavo pasaulio dalis, tavo kaimynas ar „kolega“. sunku matyti, kaip kito žmogaus pasaulis byra ir juodumos paiima viršų.

jautiesi kaip šito pasaulio pakeleivis, tave užvaldo svetimi gyvenimai nors visda sau prisiekinėjai kad negyvensi svetimo gyvenimo…. bet svetimas gyvenimas gyvena tave.

tegu

tegu prisimena mane kaip klajūną
neramų ieškotoją ramių minčių
pasaulyje laisvam ne laisvam
tarp visko kas svetima ir šalta

tegu mane prisimena kaip žmogų
pasiklydusį tarp nemiegotų naktų
sergantį gyvenimu ant ribos
juodai baltam beviltiškam pasaulyje

tegu prisimena mane kaip mintį
nesugautą spąstais ligos svetimos
vienas žmogus nepaveiks manes 
liko ne daug ir viskas manęs ne pavys

tegul kiti mane prisimena kaip gyvenimą
tikrą nesumeluotą ant ribos
iš juodumos išnerti nematyti kas liks
ir kas benutiktų tiesiog gyventi

papa, i’m back

pagaliau atgavau savo dienoraštį, kurį galvojau jau praradęs  visam laikui….

tada jeigu jau viskas susitvarkė, tada galima atnaujinti visą rašliavą…. bagdado varnosa pridedamos….,.