#lockdown’as ir prasmės ieškojimas

šiomis dienomis supratau kaip myliu savo tėvus, supratau kad jo problemos ne turi būti mano problemos ir viskas tai yra jo pasirinkimas.

neseniai sužinojau kad jam išoperavo smegenų auglį, ir aš supratau kad nieko negaliu padaryti ir jis kaukė iš skausmo ir nevilties, žinau kad nors, vėl, esame po raktu, aš galiu tik melstis už jį.

o ir pats jaučiu kad išsipildys, pačios žiauriausios mintys ir nerimai. suprantu, kad viskas tik dar viena „apsaugos“ priemonė, ir vadas-aiškintojas tyli ir nieko nesako….

vis dar

vis dar galvoju  kiek galiu kantėti
šaltą neramų pasaulį
kur visi vienas kitu naudojasi
o tu vienas stovi pakelyje

vis dar galvoju kiek galiu laukti
noriu vėl keliauti matyti atrasti
tą buvimą savyje ir savimi
o tie pasauliai bėga nesustoja

vis dar galvoju kiek galiu atrasti
tą kelią kuriuo bandau eiti
ar man dar liko noro nematyti horizonto
ar man vis dar norisi pramušti debesis

vis dar galvoju kiek noriu matyti
pasislėpusią saulę ir pilkus dabesis
narve uždarytas praeitim ir pykčiu būnantis
ir toliau galvojantis

 

žinios iš mano pasaulio

visų pirma, nei vienas mano pagrindinių domenu neveikia. pasikorė ant laidų visas mano kombinatas 🙁

bet šiaip jaučiuosi ramus, kad nors šitas dienoraštis liko, nors refresh reikia dažnai sppaudyti…. mano geriausia naujoena, kad aš pagaliau savo  kambaryje, vienas ir mano „draugas“ darosi ramus….

dabar aš galiu būti savimi ir daryti tai ką aš noriu ir kada noriu…

(gal) taip, o (gal) ne

pastaruoju metu jaučiu kaip viskas griūna ir byra, gal tai mano įsivaizdavimas o gal tiesa…

dėl Zarasų – noriu palikti savo praeitį ten kur jos vieta, bet kuo labiau aš stringu čia tuo daugiau abėjonių man kyla. žinau jau atgal kelio nėra, bet norint man įgyvendinti savo svajonę reikia ne abėjoti, bet laukti kad kiti tavim pasirūpintų….

 

užsisėdėjau, jaučiu kad čia daugiau prarandu nei atrandu. man trūksta sveiko bendravimo su (gal) sveikais žmonėėmis. man reikia postūmio judėti link tikslo, kuris yra visiškas veiksnumo atsatymas ir atskratymas globos namų….

man norisi iškeliauti ir pamatyti tai ko aš visą laiką trokštu, vėl atrasti tikslą ir norą gyventi ir pagaliau įrodyti kad aš galiu savimi pasirūpini….

nebijau nes noriu

kelio atgal nebus, ir man to reikia kaip oro.
neriu į nežinomus vandenis, bet tai gal bus būdas nulaužti sistemą iir pajudėti savo gyvenimo link
aš pavargau gyventi su tais kuriems esu problema, viskas juda ir aš laukiu

kas už kampo nežianau, bet gyvenimas jau ne bus toks koks buvo, ir aš to su nekantrumu laukiu.

bandymas

nežinau nei kur nei kada bet viskas trupa mažame mano pasaulyje. sunku suprasti ir atleisti sau, nes aš bandau apgauti save ir pabėgti iš realybės kurioje esu įstrigęs jau kurš laiką.

jaučiuosi apgautas, bandau pabėgrti nuo savęs ir laukiu kada bus geriau, bet geriau nebūna ir nebus. mokausi iš savo klaidų bet klaidų pakankamai daug kad niekas man neatleistų.

bėgu nuo savęs nes noriu pokkyčių bet neriu į nežinomybę, kuri gązdina mane. bet gal ten atrasiu save ir sau.
keista muzika, greitos mintys, pagaliau norisi ramybės ir užtikrintumo

pabaiga ar naujas startas

pora dienų atgal supratau kad turėsiu palaidoti savo mėgstamiausią projektą su savo vardu…. sunku dirbti kai viskas pasikaria „ant laido“

supratau kad pasiliksiu šitoje vietoje ir tęsiu veiklą ir nebus jokio 3,0, bent jau artimoje ateityje. žinau, kad daug kas pasiges visų mano rašliavų, bet tai yra mano darbo pabaiga arba naujas startas….

nieko nepažadu, bet matysim kaip bus toliau 🙂

liūdnos dienos pabaiga ir laukimas kada

vakar švenčiau savo gimtadienį, ir tai buvo viena iš tų liūdnų dienų, bet šiandien supratau kad čia turiu draugus kurie man brangūs ir savi.

dabar liko tik laukimas, kada bus geriau ir kada pajudėsiu į miestelį ir kitas vietas už pensionato ribų. kartais atrodo kad gyvenimas čia užšalo į vientisą ledo luitą.

kelionė į naujus namus atrodo kad niekad neišsipldys, nors pensionato valdžia sako kad viskas vykdoma, bet mano statusas ir teismai nežinia kada prasidęs ir kuo viskas baigsis.

 

ar tu mane prikelsi

pastaruoju metu jaučiuosi vienišas ir vienas, nors apsuptas žmonių ir garsų bet jaučiu tik tuštumą.

ar tu mane prikelsi kai viskas manyje liepsnos beprotiška ugnimi ir neramiu pabaigos laukimu.
ar tu mane prikelsi kai viskas byrės į šipulius ir nematysiu savęs savyje.
ar tu mane prikelsi kai niekas, jokie žodžiai tavo ištarti neprisibels, kai būsi priešas, kai man atrodys kad pasaulis be spalvų.
ar tu mane prikelsi, kai aš vis dar kaltinsiu save dalykais kuriuos kažkada padariau ar ne padariau, po dešimt metų aš vis dar ieškosiu mamos.
ar tu prikelsi mane kai norėsiu ištirpti kažkieno glėbyje, ir lauksiu kol juodumos vis dar persekios mane…..

ar tu būsi šalia kai man bus tiek sunku kai aš norėsiu nusižudyti…. ar tu prikelsi mane

nesaugumo jausmas

aš noriu kad viskas baigtūsi, mano ne saugumas veda mane į juodumas ir smurtą prieš save ir kitus.

man reikia erdvės kurioje jausčiausi saugus ir laukiamas, nes mano pasaulis netenka sukibimo ir prasmės. suprantu kad esu ligonis ir kartais aš turiu atstumti žmones kurie man brangūs ir savi.

pastarosios kelios savaitės buvo ameninis pragaras, kurį tyrėjau įveikti vienas, bet aš beveik nieko neprisimenu ir tai sunkiausias dalykas.

mano nesaugumo jausmas veda mane į juodumas bet gerai kad išsisukau be ligoninės ir dabar jaučiuosi pakankamai gerai….. tik ar ilgam….