užuovėja ir likimas

kartais man atrodo kad taip lengvai nuo visos šitos nesamonės ne pabėgsiu. šiandien supratau kad klydau dėl kai kurių žmonių kurie mane supa.
likimas , gyventi čia kai viskas atsibodo ir norisi pokyčių ir naujos realybės.

užuovėja, niekad negalėsiu būti savimi kad ir kaip stengčiausi pabėgti nuo sistemos. sarginis šuo visada man trukdys judėti toliau, apgyvendinimo projektai gal ir gerai, bet tai ne judesys.

aš noriu išspręsti reikalus su savo veiksnumu, bet nežinau ar jie suinteresuoti man padėti, bet čia kita kalba, kita istorija.

kaip

kaip sunku pažvelgti į save savomis akimis.
šiandien, kai laisvė taip arti, sunku suvokti ką ir kaip tu išgyvenai.
bandai prikelti savo gyvenimą ir prisikelti senai (naujai) realybei. reikės vėl išmokti keliauti, klausytis ir suprasti žmones aplink tave. liko diena iki atgausiu savo laisvę, bet tiesa pasakius, aš per ilgai laukiau, ir nežinau ką su ja daryti

laukti liko nedaug, jeigu neišprotėsiu

apie

apie muziką kurios negirdėjai
apie spalvas kurių nematei
viskas kelionė aplink pasaulį
kurios tu ne keliavai

apie juodumas ir nemiegotas naktis
apie ribas ir užribius
viskas tai tik gyvenimas
kurio tu negyvenai

apie keliones ir klajones
apie pasakotojus ir tylenius
viskas tai tik laisvė
kurios tu taip lauki

supratau

jie man primins, visur ir visada, kas buvo ir kas bus….. bet man su savo šeima ne pakeliui…..

man norisi vėl atsidurti valkatų pasaulyje iš kurio mane įkalino Veisiejuose, man norisi pasiimti visus pinigus, kompiuterį, keletą drabužių ir vėl iškeliauti nieko niekam nesakius.

vėl

vėl

vėl

šiandien visą dieną miegojau, bandžiau rasti pateisinimų tam Flame kurį mama pavarė ant manęs, ir nesuradau. man sunku prisiminti ir aš jaučiuosi pasikeitęs, tai kodėl man reikia priminti praeitį dėl kurios aš gėdijuosi

gėdijuosi

gėdijuosi

kodėl tas asmuo kurį vis dar maniau esant savo “gimdytoja” vis dar mane persekioja, ir ar man užteks jegų tolimesniam gyvenimui. šžinau kad jau seniai turėjo tarp mūsų viskas baigtis, bet aš atidėliodavau……

atidėliodavau

atidėliodavau

atidėliodavau

bet jeigu tu negali nieko gero ar padrasinančio pasakyti, nors mane matei tik porą kartų per visus metus kol aš gyvenau be jūsų…. kaip tu drysti priminti man tai kas buvo, nes tu nežinai kaip yra….

yra

yra

yra

pabaisos aplink mane

neseniai buvau nuvykęs į klaipėdą ir susitikau su sese, visiškai netyčia paklausiau apie tėvo sveikatą, ir sužinojau kad jam visiškai ne kas….
ir tada sugrįžo sapnai, sapnai apie tai kaip aš mušuosi su juo, ir jaučiu kraują ant rankų kurio ištikro nėra…
man skaudu, kad viskas vėl sugrįžta, aš bijau užmigti, nes vėl jaučiu kad viskas griūna man vėl reikia paramos ir pagalbos kuri man taip brangiai kainavo.

grandinėlė ar grandinė

sunku man kalbėti apie įvykius kurie mane erzina. bet gyvenimas už tvoros verda, ir nežinai kada viskas baigsis čia.

grandinė mane smaugia, tas nežinios laikas ir laikas kurio lauki…. tik kada, vienintelis klausimas kada.

„Bagdado varnos“ mane baugia užgraušti, ir visas mano pasaulis tai viena kova, įtampa be kurios negaliu gyventi…. bet vėl bėgant nuo ligonių man norisi savo sveiko rato žmonių, bent kad istorija tęstūsi toliau

„Bagdado Varnos“ džiaugsmai ir kaip aš jaučiuosi

Šiandien po trijų dienų izoliacijos, pagaliau mane išleido į bendras patalpas…. testai ( du) buvo neigiami, reiškia sveikas.

Bet „Bagdado Varna“ pasilinksmino rašydama man laišką ir kaltindama kad aš pats „kaltas“ dėl to kad mane „uždarė“. Matyt, jei atrodė kad mane laikys, dvi savaites, bet aš išėjau greičiau….. jai ant nervų.

Šiaip, viskas įvyko dėl to kad gyniau savo draugę nuo „plėšikavimo“ kai ta moteris grubiai prašė kavos, to tiesa pasakius, net prašymu ne pavadinsi.

o kitas, man svarbus dalykas, aš žinau kad aš suregavau tinkamai, suplėšęs laišką, nes visada būsiu toks koks esu….

užteks

 

sapnų labirintas

jie sugrįžo, pačiu netikėčiausiu metu mano sapnai.

vėl stringa riksmas gerklėje, vėl kariauji su žmogumi kurį vienaip ar kitaip prarasi. trūksta jėgų, nors šiandien turi būti gyvas, nes įsipareigojai, bet vis tiek jauti kraują ant rankų kurio nėra, ir riksmas užstringa gerklėje.

gražus vaizdas iš viešbučio kuriame gyvenu lango jau nedžiugina, ir kompanija jau manęs „neveža“ nes viskas tik užstrigęs riksmas gerklėje, sapnai ir kraujas ant rankų, kurio nėra

Komenty ruliat arba nei ne nei taip

Rašau šį  dienoraštį  jau keletą metų ir  supratau kad aš  paliktas likimo valiai,  ir viską turėsiu atlaikyti  pats.

Dabar atsirado keletas naujų robotukų kurie  apsimeta „šeima “ ir terorizuoja mano komentarų servantą…

Žinau ką tai reiškia, bet  negaliu pasakyti  viso  gero 🙁