savaitgalis

pagaliau atėjo ta diena kai galima atsipūsti ir vėl “išgirsti save”….. pagaliau viskas susideda į lentynėles ir stalčius, ir man atrodo, kad tai buvo labiausiai įtempta savaitė per šiuos kelis metų mėnesius.

nors savaitgalis, bet man norisi dar judesio ir įtampos, kuri mane priverstų užmiršti pensionatą, karantiną ir tą neviltį kurioje dabar gyvenu.

viskas prasidėjo, filmavimu 15min.lt projektui, kurio prodiuserė mane nustebino savo įžvalgomis, klausimais kurie net patį privertė susimąstyti… Video premiera, jau šį šeštadienį….

šianien, Gyvoji Biblioteka tinkle, truputį jaučiausi vienišas, kai išskirstė į kambarius, bet po to, kai formatas pasikeitė į diskusiją, man pasidarė lengviau nes tada ir pats gali užduoti tau rūpimą klausimą. ir pamatyti kitas “knygas”. ir man tas diskusijos formatas labiausiai patiko ir buvo savas, nors pokytis formatuose šiek tiek iššūks….

šiek tiek vėluoju su NMFX TV kanalu, bet, jeigu viskas bus gerai rytoj, pažadu, įkelti 2 klipus…. neneoriu teisintis, bet visa savaitė, kaip sakiau, buvo pašėlęs riedėjimas

Kelionė po mano miestą

šviesa užgęsta mano mieste
tik gatvės neramios lieka sumaištyje
ieškodamos meilės ir nubudimo
kaip kadaise aš neradau

mėnulio šviesa nepalieka mano miesto
kuriame aš pasiklydęs buvau
ieškodamas minties ir garso ramybės
kuriuos praradau prie klajūnų laužo

vasaros aušra nušviečia mano miestą
primindama keliones ir parkus ramius
triukšmas gatvių vėl pažadina mane
ieškoti atsakymų pakeliui į niekur

dienos judesys mano miesto gyvenims
kuprinė vėl nat pečių toks likimas
gatvės neramios upė ir užupis
diena iš dienos kažkam kažkur

vėl vakaras apgaubia mano miestą
ritmu beprotišku lekia ir dega
klajūnų laužu pokalbiais lig ryto
kai viskas sukasi gyvenimu mano mieste

Nesistebėk

nesistebėk tai tik muzika keista
galiu būti tylus bet tai ne man
čia ir dabar kelias ir laisvė
liko tiek nedaug bijau nesulaukt

nesistebėk tai tik nerimas
paprastas nepaprastas kadienis jausmas
noras griauti ir naikinti aplanko mane
kai uždarytas begaliniam auksniam narve

nesistebėk tai tik kelias
nesustoji kelaiti ir klajoti
su savo juodumom ir neviltim kovoti
lauki geriausio bet gauni tik blogį

nesistebėk tai tik nemiga
rytas toli pradžia kažkur pasiklydus
laukianti aušros pažado švento
kasdien lig pasaulio pabaigos

nesistebėk tai tik ramybė
kai laisvė ateina pagaliau ilgai laukta
ir jausmas kad verčiu naują lapą
tyliai aplanko mane naujoje dienoje

tobulai, netobuli

mano pasaulis nesustojo degti jau beveik keturis mėnesius, aš pavargau ką nors daryti kurti ir kentėti. kartais tai atrodo niekad nesibaigs, ir aš nesustosiu degęs ir skaudama galva lėksiu tolyn, prieš savo įsitikinimus ir gyvenimo vertybes.

gal viskas greitai baigsis, ir aš vėl galėsiu atsigauti ir atgauti savo jegas, gal greitai nebūsiu inkaras ir problema…. gal kada nors aš įrodysiu kad esu normalesnis negu kai esu degančiame pasaulyje……

viskas sustojo ir neteko prasmės, norisi verkti ir griauti savo keturvietį „pasaulį“, kuriame įstrigau jau beveik metus…. kūryba ir svetainės sustojo, viskas atsitrenkė į beprasmybės sieną kurioje matyt įstrigau aš pats….

aš vėl verkiu ir kartojuosi, nes mano mintys ir jausmai paaštrėjo. aš vėl pradėjau jausti ir jaustis pasidavęs , nors suprantu kad viskas turėtų kada nors ( kaip nors) baigtis.

keista muzika pakeliui į niekur

viskas sukasi greitai ir nesustojamai…. kartais atrodo kad tu ne ten kur turėtum būti, ne ten kur tavo likimas ir kelias.

keistas jausmas kad kažkas tau pavydi kad esi toks koks esi, vėl sukelia keistos muzikos efektą.

keistas jausmas kad jie nori manim atsikratyti, kad aš sukeliu duagiausiai problemų ir nesamonių, ir vėl aš pakeliui į niekur… ir tas „niekur“ veda mane į degantį juodumų pasaulį….

jeigu tai tiesa, jie mane grąžins į „urvą“, ir aš turėsiu įrodyti sau ir kitiems kad galiu savarankiškai gyventi ir vertas savarankiško gyvenimo namų. norėčiau grįžti ten kur viskas prasidėjo, į tą vietą kurioje vėl galėčiau priklausyti sau….

žinau, kad kartais esu našta jiems ir sau. žinau, kad mano juodai baltas pasaulis šiandien labiau juodas nei baltas, ir aš neišlaikau savo gyvenimo tempo…. žinau kad esu tas kuris „atvaro“, ir visą laiką toks būsiu. kaista muzika pakeliui į niekur visada ir visą laiką bus su manimi…..

tie kitokie

esu kitos, kaip sunku tai pripažinti, esu kitoks…
bet kai pagalvoji, aš kuriu savo ir kitų pasaulius, savo kitoniškumu, liga ir sveikata…. svao noru trankytis ir ramybe, aš kuriu savo ir kitų pasaulį….

daugiau nenroėčiau kad mano juodumos etapai įtakotų kitus žmones – mano kambariokus, draugus ir darbuotojus, bet svarbiausia aš noriu išlikti sveikas ir gyvas pats….

mano pasaulis kitoks, kiekvienas rytas – lobis, malda ir saulės tekejimas, kurio į nieką neiškeisčiau.

mano pasaulis kitoks

seniai supratau kad aš kitoks ir mano pasaulis kitoks… bet tik dabar supratau koks jis skirtingas….
beveik 10 metų pensionate, ir vėl viskas sukasi ne ta kryptimi, kai norėčiau viską mesti čia Lietuvoje ir pasileisti į savo kelionę, viso gyvenimo ir dar daugiau

žinau kad po pandemijos visas pasaulis jau nebus toks koks buvo, ir mano pasaulis tampa jau nebe mano.
aš esu Klajūnas, ir man vėl trūksta oro, kai esu izoliuotas, ir nagaliu atsidurti savo kelyje…. kai visas pasaulis eina iš proto, bet aš taip nenoriu…..

gal aš esu kvailas svajotojas, bet vis dar tikiu pasaulio gerumu, vis dar tikiu kad dar ne viskas prarasta ir po košmariškos nakties išauš giedras rytas

negaliu ar nenoriu

4 mėnesiai esu uždarytas savo vidiniam kiaute, koridoriuje kuriame nėra ramybės ir poilsio, kartais atrodo kad viskas vėl tik sapnas kuris užsitęsė…..

negaliu daugiau kentėti tų uždaytų durų ir izoliacijos kurioje dabar esu… nors turiu kompiuterį bibliotekoje, ir jaučiuosi šiek tiek laisvesnes, bet nuolat keliamos „bangos“ dėl mano buvimo čia, ir ėjimo rūkyti į pirmą aukštą.

negaliu suprasti kaip kiti personažai ( neminėsiu kas) gali migruoti po visus aukštus it daryti visokias nesamones, o aš vis dar turiu būti uždarytas…. kodėl vieni gali daryti ką nori, o kiti turi laikytis taisyklių.

nenroiu būti vienas iš tų kurie eina prieš sistemą, bet man vis labiau ir labiau norisi viską sugriauti…. taisykles ir tvarką, kuri mane jau pradeda lengvai erzinti

nenoriu būti kaltas nors kartais esu kaltas vien todėl kad esu…. nenoriu būti tobulas, nors gyvenau ne tobulą gyvenimą savo praeityje ir dabar noriu įrodyti kad galiu gyvent tobulai, nors man tai kainuoja nerimą ir dideles pastangas. tiesiog, tas akmuo kurį sau užsiverčiau ant pečių, yra mano noras įrodinėti kad galiu ir noriu, nors gyvenu spiralėje – ratas rate…. tarp juodo ir balto….

bet apie tai kitą kartą