žinios iš mano pasaulio

visų pirma, nei vienas mano pagrindinių domenu neveikia. pasikorė ant laidų visas mano kombinatas 🙁

bet šiaip jaučiuosi ramus, kad nors šitas dienoraštis liko, nors refresh reikia dažnai sppaudyti…. mano geriausia naujoena, kad aš pagaliau savo  kambaryje, vienas ir mano „draugas“ darosi ramus….

dabar aš galiu būti savimi ir daryti tai ką aš noriu ir kada noriu…

bandymas

nežinau nei kur nei kada bet viskas trupa mažame mano pasaulyje. sunku suprasti ir atleisti sau, nes aš bandau apgauti save ir pabėgti iš realybės kurioje esu įstrigęs jau kurš laiką.

jaučiuosi apgautas, bandau pabėgrti nuo savęs ir laukiu kada bus geriau, bet geriau nebūna ir nebus. mokausi iš savo klaidų bet klaidų pakankamai daug kad niekas man neatleistų.

bėgu nuo savęs nes noriu pokkyčių bet neriu į nežinomybę, kuri gązdina mane. bet gal ten atrasiu save ir sau.
keista muzika, greitos mintys, pagaliau norisi ramybės ir užtikrintumo

ar tu mane prikelsi

pastaruoju metu jaučiuosi vienišas ir vienas, nors apsuptas žmonių ir garsų bet jaučiu tik tuštumą.

ar tu mane prikelsi kai viskas manyje liepsnos beprotiška ugnimi ir neramiu pabaigos laukimu.
ar tu mane prikelsi kai viskas byrės į šipulius ir nematysiu savęs savyje.
ar tu mane prikelsi kai niekas, jokie žodžiai tavo ištarti neprisibels, kai būsi priešas, kai man atrodys kad pasaulis be spalvų.
ar tu mane prikelsi, kai aš vis dar kaltinsiu save dalykais kuriuos kažkada padariau ar ne padariau, po dešimt metų aš vis dar ieškosiu mamos.
ar tu prikelsi mane kai norėsiu ištirpti kažkieno glėbyje, ir lauksiu kol juodumos vis dar persekios mane…..

ar tu būsi šalia kai man bus tiek sunku kai aš norėsiu nusižudyti…. ar tu prikelsi mane

keistas pasaulis ( noras pabėgti)

mano pasaulis šiuo metu pilnas keistų minčių irkeistų norų.
aš vėl pradėjau bijoti savęs ir savo veiksmų kitų žmonių atžvilgiu. dabar jaučiu kaip juodumos vėl užlieja mane, ir jau kuris laikas nieko su tuo padaryti ne galiu.
įpatingai mane sužlugdė tie keturi mėnesiai izolaicijos, kai niekas nieko negalėjo padaryti, ir tai užsitesė jau kurį laiką. tame laike pasidariau piktas ir norintis naikinti save ir kitus. supratau kad man laikas gultis į ligoninę, nors jeigu išgyvensiu šitas dienas tai gyvensiu toliau…
bandau sustyguoti save, savo pasaulį, mintis ir emocijas. bandau atrasti tą žiežirbą kuri vestų mane gyvenimo keliu. todėl ir sėdžiu prie tvenkinio ir bandau surasti visa tai ko man trūksta – ramybės, noro sveikai gyventi ir sugyventi su savo aplinka.

gal aš viską sugalvojau

gal aš sugalvojau savo pasaulį
juodai baltą kuriame nėra spalvų
kuriame nėra viltiew tik juodumos aplink
ir bandymai vėl prikelti save

gal aš sugalvojau savo kelią
kuriame susipynė mano būtis
kuriame vėl pašėlęs pasaulis
sukasi prisiminimų ratu

gal aš sugalvojau savo likimą
kuriame esu įšalęs rutinos lede
būdamas ir laukdamas prasmės ir esmės
ten kur jos nėra ir nebūna

gal aš sugalvojau savo buvimą
nemiegotą naktį iškankitą dieną
tarp saulės ir pakvaišusio žibinto
nesijausdamas laisvas viską sugalvojau

 

viskas ką turiu

viskas ką turiu, tai mano praeitis bet ne ateitis. supratau kad man reikia kažko kas mane sugrąžintų į mano realybę.

nežianu kas tai būtų, bet man to reikia, kaip oro gurkšnio. pasivaikščiojimo, bibliotekos, bet ko kas mane išvaduotų iš gyvenimo kuris vis labiau panašus į užsitęsusį sapną.

žinau kad nuo savęs nepabėgsi, bet pabandyti verta. kad mano pasaulis pasirodytų kitomis spalvomis, kad tai neslėgtų mano pečių ir proto.

jaučiu kaip byru, byru į mažus gabaliukus, ir nežinau kaip bus toliau.

Savaitės apžvalga

kaip sunku kai esi psichiškai ir dvasiškai palūžęs ir nematai savo gyvenime nei prasmės nei esmės. taip prasidėjo mano savaitė ir tokia ji buvo beveik visa.

kartais atrodė kad vaikštau per stiklų pridaužytą duobę basas ir kai bandai iš tokios situacijos “išlysti” visada atsiranda personažų kurie tau (tave) bando palikti toje situacijoje bei emocijose.

bet supratau kad turiu žmones, kurie mane palaikys ir pastiprins . tai man padėjo atsigauti ir vėl suprasti kad esu neužmirštas ir neapleistas. gaila kad jų negaliu pamatyti gyvai, bet ačiū jiems.

negaliu ar nenoriu

4 mėnesiai esu uždarytas savo vidiniam kiaute, koridoriuje kuriame nėra ramybės ir poilsio, kartais atrodo kad viskas vėl tik sapnas kuris užsitęsė…..

negaliu daugiau kentėti tų uždaytų durų ir izoliacijos kurioje dabar esu… nors turiu kompiuterį bibliotekoje, ir jaučiuosi šiek tiek laisvesnes, bet nuolat keliamos „bangos“ dėl mano buvimo čia, ir ėjimo rūkyti į pirmą aukštą.

negaliu suprasti kaip kiti personažai ( neminėsiu kas) gali migruoti po visus aukštus it daryti visokias nesamones, o aš vis dar turiu būti uždarytas…. kodėl vieni gali daryti ką nori, o kiti turi laikytis taisyklių.

nenroiu būti vienas iš tų kurie eina prieš sistemą, bet man vis labiau ir labiau norisi viską sugriauti…. taisykles ir tvarką, kuri mane jau pradeda lengvai erzinti

nenoriu būti kaltas nors kartais esu kaltas vien todėl kad esu…. nenoriu būti tobulas, nors gyvenau ne tobulą gyvenimą savo praeityje ir dabar noriu įrodyti kad galiu gyvent tobulai, nors man tai kainuoja nerimą ir dideles pastangas. tiesiog, tas akmuo kurį sau užsiverčiau ant pečių, yra mano noras įrodinėti kad galiu ir noriu, nors gyvenu spiralėje – ratas rate…. tarp juodo ir balto….

bet apie tai kitą kartą

zoom’as apie psichikos sveikatą

vakar dalyvavau zoom’o susitikime apie psichikos sveikatą. buvo įdomus pokalbis, išgirsti kitų žmonių istoriją, nors kai kurias iš jų žinau iš ankstesnių Human Library renginių ir įvykių.
aš neturiu akademinių žinių apie psichiatriją ir psichikos sveikatą, aš kalbėjau iš savo patirties ir pykčio, frustracijos ir noro būti ir pamatyti kaip kiti reguos…..

nors visi sako kad viskas buvo gerai, bet man atrodo kad su savo hiperaktyvumu truputėlį perlenkiau lazda…. negaliu patikėti kad įveikiau savo onlino baimę, nors pats dirbu su internetu….. džiaugiuosi kad galėjau pasakyti kažką kas kitus supažindintų su mūsų pasauliu. supratau kad mano principas „sharing is caring“ yra mano ginklas prieš kitų žmonių baimes ir nesupratimus.
džiaugiuosi kad buvau to dalimi, laukiu video įrašo, ir žiūrėsim kas ir kaip bus toliau.

kabutės

dabar turiu savo gyvenimą sudėti į kabutes, neliudžiu bet esu šiek tiek išsigandės…… išsigandęs dėl zoom konferencijos su jaunimu kuris gali nesuprasti mano kabučių pasaulio.
mano pasaulis dabar ir tada vėl galima dėti kabutes nes bijau kad pasaulis niekad nebus toks koks buvo, gal jau kartojuosi bet viskas bus kitaip…..
visur dabar pilna kabučių, net ten kur buvo laisvė atsiranda kliūtys kurias dabar sunkiau įveikti…. kartais norėtūsi nueiti prie ežero ar į miesti parką…..
kartais norėtūsi viską mesti ir užsidirbti baudą kad nesinaudoju kauke nesilaikau socialinio atsumo….. tiesiog norėtūsi kad senas gyvenimas vėl atgytų ir dingtų visos tos kvailos taisyklės ir suvaržymai…. kad pagaliau galėtume išsivaduoti iš kabučių