negaliu ar nenoriu

4 mėnesiai esu uždarytas savo vidiniam kiaute, koridoriuje kuriame nėra ramybės ir poilsio, kartais atrodo kad viskas vėl tik sapnas kuris užsitęsė…..

negaliu daugiau kentėti tų uždaytų durų ir izoliacijos kurioje dabar esu… nors turiu kompiuterį bibliotekoje, ir jaučiuosi šiek tiek laisvesnes, bet nuolat keliamos „bangos“ dėl mano buvimo čia, ir ėjimo rūkyti į pirmą aukštą.

negaliu suprasti kaip kiti personažai ( neminėsiu kas) gali migruoti po visus aukštus it daryti visokias nesamones, o aš vis dar turiu būti uždarytas…. kodėl vieni gali daryti ką nori, o kiti turi laikytis taisyklių.

nenroiu būti vienas iš tų kurie eina prieš sistemą, bet man vis labiau ir labiau norisi viską sugriauti…. taisykles ir tvarką, kuri mane jau pradeda lengvai erzinti

nenoriu būti kaltas nors kartais esu kaltas vien todėl kad esu…. nenoriu būti tobulas, nors gyvenau ne tobulą gyvenimą savo praeityje ir dabar noriu įrodyti kad galiu gyvent tobulai, nors man tai kainuoja nerimą ir dideles pastangas. tiesiog, tas akmuo kurį sau užsiverčiau ant pečių, yra mano noras įrodinėti kad galiu ir noriu, nors gyvenu spiralėje – ratas rate…. tarp juodo ir balto….

bet apie tai kitą kartą

zoom’as apie psichikos sveikatą

vakar dalyvavau zoom’o susitikime apie psichikos sveikatą. buvo įdomus pokalbis, išgirsti kitų žmonių istoriją, nors kai kurias iš jų žinau iš ankstesnių Human Library renginių ir įvykių.
aš neturiu akademinių žinių apie psichiatriją ir psichikos sveikatą, aš kalbėjau iš savo patirties ir pykčio, frustracijos ir noro būti ir pamatyti kaip kiti reguos…..

nors visi sako kad viskas buvo gerai, bet man atrodo kad su savo hiperaktyvumu truputėlį perlenkiau lazda…. negaliu patikėti kad įveikiau savo onlino baimę, nors pats dirbu su internetu….. džiaugiuosi kad galėjau pasakyti kažką kas kitus supažindintų su mūsų pasauliu. supratau kad mano principas „sharing is caring“ yra mano ginklas prieš kitų žmonių baimes ir nesupratimus.
džiaugiuosi kad buvau to dalimi, laukiu video įrašo, ir žiūrėsim kas ir kaip bus toliau.

kabutės

dabar turiu savo gyvenimą sudėti į kabutes, neliudžiu bet esu šiek tiek išsigandės…… išsigandęs dėl zoom konferencijos su jaunimu kuris gali nesuprasti mano kabučių pasaulio.
mano pasaulis dabar ir tada vėl galima dėti kabutes nes bijau kad pasaulis niekad nebus toks koks buvo, gal jau kartojuosi bet viskas bus kitaip…..
visur dabar pilna kabučių, net ten kur buvo laisvė atsiranda kliūtys kurias dabar sunkiau įveikti…. kartais norėtūsi nueiti prie ežero ar į miesti parką…..
kartais norėtūsi viską mesti ir užsidirbti baudą kad nesinaudoju kauke nesilaikau socialinio atsumo….. tiesiog norėtūsi kad senas gyvenimas vėl atgytų ir dingtų visos tos kvailos taisyklės ir suvaržymai…. kad pagaliau galėtume išsivaduoti iš kabučių

karys ne savo kare

kartais, kaip ir dabar jaučiuosi kaip karys ne savo kare….. visas mano gyvenimą buvau pasaulio perėjūnas, visada buvau judesyjė ir jieškojimuose….. dabar su viruso reikalais jaučiuosi kaip karys ne savo kare.
iš savo kūrybinės izoliacijos, vėl patekau į uždarytus kolidorius ir išpurkštas patalpas…. mane erzina tai kas niekas nieko nesako, nei apie tai kada viskas baigsis, nei kiek tai laiko truks…..

paskambinau keliems savo aplinkos žmonėms, bet jie galėjo mane „paguosti“ kad visas pasaulis yra tokioje situacijoje, ir mes visi kariai ir kaliniai……

kada nors tai baigsis

ką tik kalbėjau su savo draugu iš Vilniaus, bet jaučiu lengvą šoką kad mistinis plaktukas buvo įvestas taip greitai……
mūsų ekzistavimo plotas dar labiau suma-ėjo, nes netekome savo vidinio kiemelio, kuriame pastoliai ir uždarytos durys.
viskas kas man buvo svarbu – judėjimo laisvė, klajonės po miestelį ir apylinkes, staiga viskas po mistiniu plaktuku.
ir nežinai kada kada viskas baigsis, net patys darbuotojai nežino….. bet žinodamas save, manau kad galiu neatlaikyti ir padaryti kažką sau arba kitiems, tikiuosi kad to nereikės…..

taškas A – buvo kitoks, tu beveik žinojai kada viskas baigsis, šitas taškas A, man atrodo kad bus be pradžios ir pabaigos………….. nežinau ar atlaikysiu, bet privalau įrodyti sau ir kitiems kad neesu psichas, ir toliau bet kokiomis aplinkybėmis galiu išgyventi……

noras ir ramuma

vėl atrodo kad įstrigau svetimoje realybėje.
aš jaučiu kad pasiklydau ir praradau savo gyvenimus kurie dabar tik kompiuterio ekrane ir senuose, šaltuose žmonių veiduose

skauda, vėl jaučiu kad mano kūnas byra, ir aš pats vos laikausi pažadų kuriuos daviau sau ir kitiems

aš pavargau valgyti tą patį maistą, matyti tuos pačius žmones, matyti tą pačią aplinką….. man riekia kažko kas mane išvaduotų iš šito letargo miego.
bet pagaliau nusprendžiau pats save valdyti ir prižiūrėti savo jausmus ir emocijas, nes aš manau kad viskas priklauso nuo manęs ir mano gyvenimo kalvystės. nuo šiandien aš b9siu tas kuris padės kitiems ir nežiūrės savęs.
gal pagaliau ateis ta diena kai aš būsiu ramus ir galėsiu ištesėti tuos pažadus.

įsipareigojimas ar sveikata

paskutiniu metu vos laikausi kad nepanaudočiau smurto prieš kai kuriuos personažus kurie tarytum bando mano kantrybę. kelios dienos atgal aš turėjau pokalbį su budinčia sesele apie savo sveikatą ir savanorišką gydymasi.
bet yra ir kita pusė viso šito reikalo, įsipareigojimas organizacijai kuris man yra svarbus, ir aš jausčiausi blogai neįvykdęs to ką pažadėjau.
bet aš jau kelios dienos jaučiuosi prastai ir nežinau kas yra svarbiau, ar mano sveikata, ar darbas…..
medikė buvo teisi, kol galiu rinktis ir važiuosti savo noru turiu tai daryti, nors tai bus ir minusas mano socialinėj byloje bet galėsiu ir turėsiu argumentus kad važiavau pats savo noru ir niekas man nedavė „rezo“ ir neišvežė į ligoninę prievarta.

galvoju, ar aš galėčiau išlaikyti iki kito penkatdienio, ar neišsiveržtų vulkanas ir tiksinti bomba nesprogtų.