….mano galvoje……

mano galvoje siaučia mintys neramios
greitai sukasi mano pasaulis
nemiegota naktis auštantis rytas
o juk nuo gyvenimo vaistų  nėra

tyliai kenčiu ir vis dar laukiu
kada viskas baigsis ir kelias atsivers
muzika keista nuo sutemų ligi aušros
lieka tik beprasmis gyvenimas

tikiu kad kada nors viskas baigsis
tikiu kad durys atsivers
tik pasaulyje pilkam tiek nevilties
ir juodumos neramios vis dar šalia

vienas

vienas likau vienas ir liksiu
šitam pasaulyje ar kitam
kai viskas maišosi juodumose
ir pasaulis netenka spalvų

tamsu ir pilka tik  vėjas klajūnas
seka pasakas apie tolimą laisvę
švilpia lange ir man neramu
kada durys atsivers

nemiegotos naktys varo iš proto
o šviesios dienos pilnos nerimo
pavargau laukti ir kentėti
turiu viltį bet ji toli

keisti jausmai (virusas ir aš)

esu užrakintas savo namuose kaip ir visas pasaulis, bet jaučiu kaip mano pschikos sveikata rodo savo nagus. kartais atrodo kad galiu įveikti saviizoliaciją ir išlikti ramus bet kartais atrodo kad visas mano kortų namelis girūna nesustodamas

žinau kad ir sveikų žmonių psichika paveikta informacijos ir baimės. visas pasaulis kenčia ir užsidaro, bet mums viskas aštriau ir baisiau.

nesakau kad aš esu kažkuo įpatingas, bet visi mėgstami dalykai netenka prasmės ir aš prarandu norą kažką veikti.
šiandien visą dieną miegojau ir šią naktį vėl manęs laukia bemiegė naktis. nors gaunu medikamentinę pagalbą, bet jau ramiau bet vistiek vis dar einu iš proto…..

pavargau

pavargau girdėti tuščius žodžius
pavargau ieškoti ir nerasti
tarytum mirtis viską išspręs
kai liks tik nerimas aplink

jau galvoju apie pabaigą ten kur pradžia
sunku atsisakyti laisvės ir kelio
sunku melstis kai viskas griūna
diena iš dienos

nieko gero nevyksta o aš laukiu
kol atsivers durys ir vėl kelias pasitiks
laukiu akimirkos tolimam kelyje
saulės patekėjimo ir nusileidimo

kaip širdis trokšta

kaip širdis trokšta ramybės
bet jaučiu kaip viskas bėga pro mane
gyvenimas svetimas tapo dar svetimesnis
kai aplink slakioja juodumos ligos

kaip širdis trokšta vilties
kai viskas tik uždartos durys
viltis kad bus geriau kažkur toli
tarp šaltų sienų ir svetimų veidų

kaip širdis trokšta meilės
kai mylimas žmogus šalia jau nebaisu
viską išgyvensim ir jau atgyja
ramybė viltis ir meilė

pokalbis su savimi

visi savotiškai eina iš proto ir visas tas isterijos priepuolis dėl viruso ir karantino mane taip pat veda iš proto
pati didžiausia problema yra nežinia kada tai baigsis ir kiek tai truks. naujienos po naujienų ir visos nepalankios, numatomas dar dviejų savaičių karantino pratesimas….

jaučiu kad einu iš proto ir niekas nenori kartu…. baisiausias dalykas jeigu man bus priepuolis aš negausiu reikalingos pagalbos ir gali įvykti bet kas.

trūksta kavos ir cigarečių, trūksta pinigų, ir niekas neleidžia į parduotuvę….. totali nesamonė arba aš tikrai nieko nesuprantu