vis dar

vis dar galvoju  kiek galiu kantėti
šaltą neramų pasaulį
kur visi vienas kitu naudojasi
o tu vienas stovi pakelyje

vis dar galvoju kiek galiu laukti
noriu vėl keliauti matyti atrasti
tą buvimą savyje ir savimi
o tie pasauliai bėga nesustoja

vis dar galvoju kiek galiu atrasti
tą kelią kuriuo bandau eiti
ar man dar liko noro nematyti horizonto
ar man vis dar norisi pramušti debesis

vis dar galvoju kiek noriu matyti
pasislėpusią saulę ir pilkus dabesis
narve uždarytas praeitim ir pykčiu būnantis
ir toliau galvojantis

 

rytas

rytas kuris nelauktas išaušo
diena ne man ir ne mano
užstrigę žodžiai minčių kamputyje
gyvenimas svetimas juodai baltas

uždarytas klajūnas ieško išėjimo
knygos užvertos nėra vilties
ramybė ateityje o dabar tik skausmas
skausmas širdies ir tolimų namų

svetimas pasaulis svetima mintis
žodžiai kurie liko stringa gerklėje
svetimos kalbos jau neįdomios
čia baigiasi būtis ir slakioje mirtis

gal aš viską sugalvojau

gal aš sugalvojau savo pasaulį
juodai baltą kuriame nėra spalvų
kuriame nėra viltiew tik juodumos aplink
ir bandymai vėl prikelti save

gal aš sugalvojau savo kelią
kuriame susipynė mano būtis
kuriame vėl pašėlęs pasaulis
sukasi prisiminimų ratu

gal aš sugalvojau savo likimą
kuriame esu įšalęs rutinos lede
būdamas ir laukdamas prasmės ir esmės
ten kur jos nėra ir nebūna

gal aš sugalvojau savo buvimą
nemiegotą naktį iškankitą dieną
tarp saulės ir pakvaišusio žibinto
nesijausdamas laisvas viską sugalvojau

 

prisiminimas

seni prisiminimai dūzgia galvoje
muzika keista kelio virsmai
laukiu kol būsiu čia ir dabar
tamsiame pasaulyje esu kažkur kitur

vis dar ieškau atsakymų kai viską žinau
vis dar ieškau kelio nors žinau
kad pasaulis niekada nebus tokd koks buvo
jaučiu taip ir liksiu stovėti savo kelio pakraštyje

kaunuosi tarp gyvybės ir mirties
vis dar ieškau bet nerandu savęs
viskas kas buvo kažkur toli
o viskas kas bus dar toliau

Kelionė po mano miestą

šviesa užgęsta mano mieste
tik gatvės neramios lieka sumaištyje
ieškodamos meilės ir nubudimo
kaip kadaise aš neradau

mėnulio šviesa nepalieka mano miesto
kuriame aš pasiklydęs buvau
ieškodamas minties ir garso ramybės
kuriuos praradau prie klajūnų laužo

vasaros aušra nušviečia mano miestą
primindama keliones ir parkus ramius
triukšmas gatvių vėl pažadina mane
ieškoti atsakymų pakeliui į niekur

dienos judesys mano miesto gyvenims
kuprinė vėl nat pečių toks likimas
gatvės neramios upė ir užupis
diena iš dienos kažkam kažkur

vėl vakaras apgaubia mano miestą
ritmu beprotišku lekia ir dega
klajūnų laužu pokalbiais lig ryto
kai viskas sukasi gyvenimu mano mieste

Nesistebėk

nesistebėk tai tik muzika keista
galiu būti tylus bet tai ne man
čia ir dabar kelias ir laisvė
liko tiek nedaug bijau nesulaukt

nesistebėk tai tik nerimas
paprastas nepaprastas kadienis jausmas
noras griauti ir naikinti aplanko mane
kai uždarytas begaliniam auksniam narve

nesistebėk tai tik kelias
nesustoji kelaiti ir klajoti
su savo juodumom ir neviltim kovoti
lauki geriausio bet gauni tik blogį

nesistebėk tai tik nemiga
rytas toli pradžia kažkur pasiklydus
laukianti aušros pažado švento
kasdien lig pasaulio pabaigos

nesistebėk tai tik ramybė
kai laisvė ateina pagaliau ilgai laukta
ir jausmas kad verčiu naują lapą
tyliai aplanko mane naujoje dienoje

beprasmybė

užrašai ir kalendoriai netenka prasmės
kai viskas tik 70 žingsnių dėžė
ir vėl gyvenimmas įšalęs vienatvės lede
nes išėjimo atgal nėra

lauki ir tikiesi kad tai ne tiesa
bet vėl atsimuši į uždarytas duris
užrašai ir kalendoriai netenka prasmės
70 žingsnių atrodo kaip visas gyvenimas

lauki ir tikiesi kad vėl atsidays
durys į mažą laisvę
nors viskas atrodo taip toli ir neramiai
tarp draugų jaučiuosi vienišas ir vienas

bandau neapsigauti bet laukiu ir tikiu

 

man reikia

man reikia vienatvės ir tylos kuri
man padėtų užmiršti viską kas ne mano
reikia atrasti vėl savo ramybę
kai stogas važiuoja ir viskas dega

jaučiu kad nenoriu sprogti bet
mano nerimstantis protas pavargo
ieškoti atsakymų triukšmo rūke

man norisi vėl pabandyti atrasti save vėl
nesinori kabintis į gyvenimą kai stovi vienoje vietoje
gal pats kaltas kad negaliu sustoti
tik naktimis jaučiuosi gerai noriu skrajoti

man reikia vienumos kur pasislėpti
viskas mano rankose tik nenoriu degti
man sunku suvaldyti ir susivaldyti
kai viskas tik pelenai ir norisi išeiti

jaučiu

jaučiu baimę kurios seniai nejaučiau
vėl uždartas nelaisvėn kurios nelaukiau
jaučiu norą pažeisti taisykles
nes apaugau noru naikinti ir griauti

noriu kad viskas baigtūsi greitai
noriu pajusti vėją ir kelio dulkes ant batų
atsibodo viskas laukimas kala per smegenis
o aš negaliu nustoti galvoti apie balkoną

jaučiu baimę kurios seniai nejutau
jaučiu norą pažeisti taisykles
atsibodo viskas laukimas kala per smegenis
nenoriu gyventi o buvimas vienintelė išeitis

rytojus

tyliiai ramiai sulaukti rytojaus
tiek daug tiek mažai
laukiu kada viskas baigsis tai tik prasideda
tylūs žingsniai begalybės aiduose

nežinau palaimintas ar prakeiktas
nežinau gyvas ar miręs tiesiog minčių srautai
neša mane link tylios ir nemiegotos nakties

pasaulis užstrigo smegenų kamputyje
sukasi begaliniam viruso rate
be pradžios ir pabaigos