Kelionė po mano miestą

šviesa užgęsta mano mieste
tik gatvės neramios lieka sumaištyje
ieškodamos meilės ir nubudimo
kaip kadaise aš neradau

mėnulio šviesa nepalieka mano miesto
kuriame aš pasiklydęs buvau
ieškodamas minties ir garso ramybės
kuriuos praradau prie klajūnų laužo

vasaros aušra nušviečia mano miestą
primindama keliones ir parkus ramius
triukšmas gatvių vėl pažadina mane
ieškoti atsakymų pakeliui į niekur

dienos judesys mano miesto gyvenims
kuprinė vėl nat pečių toks likimas
gatvės neramios upė ir užupis
diena iš dienos kažkam kažkur

vėl vakaras apgaubia mano miestą
ritmu beprotišku lekia ir dega
klajūnų laužu pokalbiais lig ryto
kai viskas sukasi gyvenimu mano mieste

Nesistebėk

nesistebėk tai tik muzika keista
galiu būti tylus bet tai ne man
čia ir dabar kelias ir laisvė
liko tiek nedaug bijau nesulaukt

nesistebėk tai tik nerimas
paprastas nepaprastas kadienis jausmas
noras griauti ir naikinti aplanko mane
kai uždarytas begaliniam auksniam narve

nesistebėk tai tik kelias
nesustoji kelaiti ir klajoti
su savo juodumom ir neviltim kovoti
lauki geriausio bet gauni tik blogį

nesistebėk tai tik nemiga
rytas toli pradžia kažkur pasiklydus
laukianti aušros pažado švento
kasdien lig pasaulio pabaigos

nesistebėk tai tik ramybė
kai laisvė ateina pagaliau ilgai laukta
ir jausmas kad verčiu naują lapą
tyliai aplanko mane naujoje dienoje

beprasmybė

užrašai ir kalendoriai netenka prasmės
kai viskas tik 70 žingsnių dėžė
ir vėl gyvenimmas įšalęs vienatvės lede
nes išėjimo atgal nėra

lauki ir tikiesi kad tai ne tiesa
bet vėl atsimuši į uždarytas duris
užrašai ir kalendoriai netenka prasmės
70 žingsnių atrodo kaip visas gyvenimas

lauki ir tikiesi kad vėl atsidays
durys į mažą laisvę
nors viskas atrodo taip toli ir neramiai
tarp draugų jaučiuosi vienišas ir vienas

bandau neapsigauti bet laukiu ir tikiu

 

man reikia

man reikia vienatvės ir tylos kuri
man padėtų užmiršti viską kas ne mano
reikia atrasti vėl savo ramybę
kai stogas važiuoja ir viskas dega

jaučiu kad nenoriu sprogti bet
mano nerimstantis protas pavargo
ieškoti atsakymų triukšmo rūke

man norisi vėl pabandyti atrasti save vėl
nesinori kabintis į gyvenimą kai stovi vienoje vietoje
gal pats kaltas kad negaliu sustoti
tik naktimis jaučiuosi gerai noriu skrajoti

man reikia vienumos kur pasislėpti
viskas mano rankose tik nenoriu degti
man sunku suvaldyti ir susivaldyti
kai viskas tik pelenai ir norisi išeiti

jaučiu

jaučiu baimę kurios seniai nejaučiau
vėl uždartas nelaisvėn kurios nelaukiau
jaučiu norą pažeisti taisykles
nes apaugau noru naikinti ir griauti

noriu kad viskas baigtūsi greitai
noriu pajusti vėją ir kelio dulkes ant batų
atsibodo viskas laukimas kala per smegenis
o aš negaliu nustoti galvoti apie balkoną

jaučiu baimę kurios seniai nejutau
jaučiu norą pažeisti taisykles
atsibodo viskas laukimas kala per smegenis
nenoriu gyventi o buvimas vienintelė išeitis

rytojus

tyliiai ramiai sulaukti rytojaus
tiek daug tiek mažai
laukiu kada viskas baigsis tai tik prasideda
tylūs žingsniai begalybės aiduose

nežinau palaimintas ar prakeiktas
nežinau gyvas ar miręs tiesiog minčių srautai
neša mane link tylios ir nemiegotos nakties

pasaulis užstrigo smegenų kamputyje
sukasi begaliniam viruso rate
be pradžios ir pabaigos

gero gyvenimo pažadas

pažadas gero gyvenimo užrakintas už vartų
nežinau kaip sustoti ir nematyti
viskas kas liko tik kvailiai ir plepiai
norisi užmigti ir atsibusti kai viskas baigsis

noriu vėl patirti kelią dulkes ant batų
nes viskas kas liko jaučiu ne mano
laisvė šalia ir kažkur toli
beldžiasi tolyn pažadas gero gyvenimo

nežinau kada viskas baigsis net sunku kvėpuoti
nors tikiesi dienos bėga taip lėtai
o keista muzika ir noras bėgti
nes viskas sapnas tolimas slogus

[raudona] man sunku

tarytum sudėliota likimo
jaučiuosi be jos lyg graužtukas
man sunku be savo mažo katinėlio
man sunku be mažosios draugės šalia

mano protas lenktyniauja su jausmas
piešia juodus vaizdus neduoda ramybės
nors viltis neapleidžia norėčiau atiduoti 
viską kas man brangu mažam katinėliui

meldžiuosi laukiu ir vis dar tikiu
kad viskas kas yra mūsų neišskirs
ir vėl delne laikysiu savo katinėlį
ir vėl būsim kartu....

tik nenuvilk manęs

kai aš skrisu tolyn savo keliu
kai ieškosiu atsakymo kur tu dingai
kai nebūsi šalia ir šaltas vėjas pūs
tik nenuvilk manęs maldauju sugrįžk

kai nebus vilties vien tik muzika keista
kai viskas tik klajonė prarasta
kai degsiu savo pragare
tik nenuvilk manęs priglausk prie širdiesh

kai viskas grius būsiu piktas ir neramus
kai nenroėsiu kad silpną mane matytum
kai atrodys kad vieną tave palieku
tki nenuvilk manęs pabandyk man atleisti

LIETUS IR #NEMIEGANAKTIS

vėl nemiegota naktis iki ryto toli
kažkas užkūrč laužą mano galvoje
tik lietus ir vėjas palaiko kompaniją
kai usgįžti į save negali

kankinu save 0 gal kitus
saviems svetimiems žinutes rašau
vėl aidai muzikos keistos
su lietum skamba mano mintyse

uždaryas ir bandantis atrasti ramybę
nepasiduoti ir laukti kas bus toliau
guodžiu save tai gyvenimo neišvengiamybė
vėl nemiegota naktis o iki ryto toli

taip ir skaičiuoju pabėgimus nuo savęs
tylios nakties lietaus ritme