atviras laiškas mamai (kurio tu neperskaitysi)

po paskutinio mūsų susiskambinimo aš suprtau kad mums nepakeliui. taip, tau atrodo kad aš nieko nesuprantu, bet dabar aš suprantu daug daugiau negu tau atrodo.
žinau mano praeitis buvo pilna valkatavimo ir muštynių su tėvu, bet kaltinti mane dėl to yra mažiausiai, keista ir aš to dabar jau nesuprantu.
taip, seserims taip pat kliuvo nuo manęs, ir aš prisipažystu kad galbūt tai įtakojo jų sveikatą. klausimas vienas, ar tikrai vien tik nuo manęs.

galbūt, mano noras judėti tolyn iš Veisiejų yra vaikiškas užsispyrimas, bet naujo gyvenimo noras nugali viską. gal aš būsiu ir prastesnėse sąlygose, bet…..

blogai padariau kad mes susipykome, ir aš pažadu daugiau tau neskambiti, nei su tavim bendrauti….. nes vėl pradėsiu kaltinti save, ir tik man bus blogiau nuo to……

suprask į Rūdiškes aš negrįšiu, ir man nereikia tavo pinigų, nei pagalbos ar užuojautos, nes kad ir kaip bebūtų tu esi mano praeitis. praeitis o ne ateitis.