piktas ant savęs

kartais atrodo kad viskas yra tik akimirka su kuria negaliu susitvarkyti. bet viskas mano prote ir emocijose susijaukė ir naktis po nakties, diena po dienos mane veda į niekur.
netikiu kad tai kažkoks slaptas planas mane išvesti iš proto, bet kartais man atrodo kad viskas krenta ne į tas dėžutes.

vis dar einu iš proto, dėl to kad einu iš proto, ir vienintelis vaistas yra pabėgimas iš pensionato ar kelionė kažkur toliau nuo jų. aš vėl pradedu bijoti savęs, ir triukas gali nesuveikti.
šiandien jaučiuosi pakankamai gerai…. vėl galiu pasakyti kad po truputį atsigaunu, kiek tas atsigavimas truks viskas priklauso nuo manęs (Gal būt)

organinė neapykanta ( tada ir dabar)

pirmas kartas kai pradėjau jausti tą jausmą, buvo mano girto tėvo staugimas iš skausmo ir nevilties. tada supratau kad aš turiu bėgti arba aš užmušiu savo tėvą. tai buvo taip stipru kad man buvo sunku valdytis ir valdyti savo situaciją ir jausmus….
tada aš valkatavau po lietuvą ir europą ir kai nelikdavo pinigų aš turėjau grįžti į namus. o ten vėl lakdavo ta pati situaciaj, ir vėl viskas iš naujo….. po to muštynės, kuriu ne visas ir viską atsimenu, psichiatrijos ligoninė. ir vėl viskas iš naujo…..

visas tas jausmas pastaruoju metu vėl atsinaujino…. organinė neapykanta vėl pasireiškė pensionate, vietoje iš kurios norėčiau pabėgti kad nejausti to jausmo vėl.
vėl kabina trys žmonės kurie viską daro atvirkščiai, ir iki mano dvasinio ir emocinio lygio jiems toli (Nesigiriu bet taip jaučiu). „sulaužytas musikantas“, „giedanti kiaulė“ ir „pūkas“, pavadinkim juos taip….. aš negaliu jų išvengti, negaliu apeiti, ir šiaip viskas ką aš bandau atsimuša į kažkokį keistą norą juos perauklėti……

kaistas jausmas ta organinė neapykanta, atrodo kad įveikaiu bet ji vėl kartojasi ir , matyt, kartosis…..
bet apie tai kitą kartą.
laukite tęsinio

ar verta?

šitos sienos spaudžia mane ir neduoda man ramybės, man reikia kažko kas mane išvaduotų iš mano lock down’o kuris vis dar sėdi mano smegenyse……
šiandien kalbėjau su medicinos personalu, ir supratau kad vistiek reikės karantinuotis ir vistiek reikės testuotis, kiek supratau kitaip nebus….

bet man reikia kelionės kad galėęiau viską pamatyti naujomis akimis mintimis ir emocijomis.
nors pasirįžau laukti kada viskas, gal, pasikeis. nes mėnesio pabaigoje projektas kuris man brangus ir savas…..

laukite tęsinio

baimė užmigti, baimė atsikelti ir eiti…..

…. po  pergalės ar laisvės jausmo ateina liga ir nusivylimas. aš šiandien taip jaučiuosi, ir tas lockdown’as vis dar sėdi mano smegenyse.

gal tai nuo suleistų šiandien vaistų, ir man visgi riekėtų pagalvoti apie „vaistus nuo vaistų“ ir atsisakyti to savo durno nusistatymo.

bijau užmigti, nes vis skaičiuoju savo pokalbio  su I.Ž galimus variantus. visada stegiuosi vadovautis „lauk geriausio, o tikėkis blogiausio“ posakiu, bet dabar bijau. bijau kad reikės karantinuotis, ir viskas mano gyvenime sugrįž į ten iš kur bėgau.

ieškau sprendimo – lėkti, likti ar bėgti…. tiesiog, nežinau, jeigu grėstų karantinas, aš nesutiksiu ir visgi geriau išsireikalaučiau testo.

nežinau, sunku mąstyti blaiviai, bet mano noras atsidurti kelyje ir kelionėje mane veda iš proto. niekad negalvojau, kad taip būsiu viso šito išsiilgęs.

Rock out (įveikiau)

pagaliau įveikaiu save ir ilgajį savaitgalį….

buvo sunku ir kartais galvojau kad viskas su tuo karantinu  daroma tyčia. kartais tarodė kad galėčiau susikrauti kuprinę pabėgti ir niekas kurį laiką manęs nerastų.

bet taip neatsiiko, ir aš vis dar laikausi duoto pažado nes aš esu savo žodžio žmous….

įveikiau save ir esu laimingas….. tik ateitis parodys kaip bus toliau. laukti liko dvi dienos,

šiandien

Šiandien pati laimingiausia mano diena, diena kai visi mano jausmai emocijos ir patirtys bus kažkam įdomios.

Šiandien mano rašliava buvo paskelbta tarptautiniame leidinyje, bet aš neįsivaizduoju ar tai kam bus įdomu.

Bet aš jaučiosi įvertintas ir suprastas, nors tie žmonės žino mane iš mano pravardės ir istorijos kurią aš jiems papasakojau…. Kartais lengviau pasidalinti savo išgyvenimais ir jausmais su nepažystamais, negu su savo aplinka…..

jaučiu didelį dėkingumą 18percent bendruominej ir įpatingai @kay užtai kad jie ir ji mane supranta ir pripažysta mane tokiu kokiu aš esu ir galiu nesislėpti ir neslėpti savo jausmų ir emocijų…..

https://medium.com/18percent/virus-banhammer-and-my-life-f80ca242fc83

 

#AllLifeMatter (iš kitos gaublio pusės)

aš ilgai galvojau ir mąsčiau apie įvykius vykstančius JAV ir visą ta #BlackLifeMatter judėjimą. Žinoma aš nepateisinu policinio žiaurumo ir to kas įvyko Mineapolyje, bet manau kad yra ir kita pusė, pusė kuri šioje istorijoje liko ( ir liks) neišgirsta.

Pavadinkime tai #ALM – kuriame psichikos negalios žmonės jaučia diskriminaciją, stigmą ir neapykantą. Iš kurių atimamas jų pasaulis ir priverčiami gyventi pensionatuose….

Tai išprievartautos merginos, sulaužytais žandikauliais ir sukrėstom smegenim, kurių prievartautojai gauna lygtines bausmes arba išeina į laisvę….. nes sistema nesuveikia arba suveikia nusikaltėlio naudai…..

Tai pasaulis kuris priešinasi LGBTQ bendruominei, prisidengdami moraliniais ar religiniais įsitikinimais. Kurie turi kentėti ir slėpti savo tikrajį AŠ…. Kai valdžios žmogus pažeidžia įstatymus, gauna baudą ir vistiek kursto savo „ugnį“

Tai moterys patirnčios smutą iš savo vyrų kuriuos ta pati policija negali sutvarkyti nes jos bijo kad joms bus atkeršyta. Kurios turi gyventi prieglaudose….

Visada yra ir kita pusė kuri nevisada būna išgirsta. Aš pasiruošęs negatyvui, nes man rūpi visos gyvybės, senos ir jaunos, neįgaliojo vežimėliuose sėdinčios ir vaikštanęios gatvėm….

Todėl kad #AllLifesMatter

Liko trys dienos

O tiksliau, beveik trys dienos. Ir kai pagalvoji viskas tik sapnas kuriame tavo likimas ir viltys priklausė tik nuo tavęs. Mitinis plaktukas smogė gerokai per mano psichiką ir emocijas ir tarytum viskas pasirodė lyg per veidrodį.

 

Per karantiną aš daug ko išmokau, tiek apie save, tiek apie kitus. Gyvenimas keturiese atnešė daug iššūkiū, bet kartu ir patirties ir noro prisitaikyti prie kitų žmonių.

Nors mano vidinis klajūnas ir kentėjo, bet aš išmokau prašyti pagalbos ir supratimo….. nors visi buvo savo problemų kiautuose. Kartais atrodė kad niekad nesibaigs visa šita istorija, ir mitinis plaktukas trankys tave per galvą vis labiau ir labiau.

 

Mano pirma kelionė bus aplink mano miestelį kuriame gyvenu….. o po to prasidės socialiniai projektai kelionės ir kiti gyvenimo malonumai kurie buvo anksčiau……. Laukiu nesulaukiu koks likimas laukia manęs pasibaigus karantinui……