jaučiu

jaučiu baimę kurios seniai nejaučiau
vėl uždartas nelaisvėn kurios nelaukiau
jaučiu norą pažeisti taisykles
nes apaugau noru naikinti ir griauti

noriu kad viskas baigtūsi greitai
noriu pajusti vėją ir kelio dulkes ant batų
atsibodo viskas laukimas kala per smegenis
o aš negaliu nustoti galvoti apie balkoną

jaučiu baimę kurios seniai nejutau
jaučiu norą pažeisti taisykles
atsibodo viskas laukimas kala per smegenis
nenoriu gyventi o buvimas vienintelė išeitis

baimė užmigti, baimė atsikelti ir eiti…..

…. po  pergalės ar laisvės jausmo ateina liga ir nusivylimas. aš šiandien taip jaučiuosi, ir tas lockdown’as vis dar sėdi mano smegenyse.

gal tai nuo suleistų šiandien vaistų, ir man visgi riekėtų pagalvoti apie „vaistus nuo vaistų“ ir atsisakyti to savo durno nusistatymo.

bijau užmigti, nes vis skaičiuoju savo pokalbio  su I.Ž galimus variantus. visada stegiuosi vadovautis „lauk geriausio, o tikėkis blogiausio“ posakiu, bet dabar bijau. bijau kad reikės karantinuotis, ir viskas mano gyvenime sugrįž į ten iš kur bėgau.

ieškau sprendimo – lėkti, likti ar bėgti…. tiesiog, nežinau, jeigu grėstų karantinas, aš nesutiksiu ir visgi geriau išsireikalaučiau testo.

nežinau, sunku mąstyti blaiviai, bet mano noras atsidurti kelyje ir kelionėje mane veda iš proto. niekad negalvojau, kad taip būsiu viso šito išsiilgęs.