Monthly Archives: rugsėjo 2020
kažkur kažkas
kažkas sukūrė mano gyvenimą kuio negaliu vadinti savo, jaučiu kad negaliu pažinti ir suvokti, nei savęs nei savo aplinkos.
dropas tame kad būdamas pensionate pritraukiu 90 procentų neigiamų žmonių, o kitus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
nors praėjo 9 metai, bet kartais pavadinu tai savo namais, bet mintyse grįžtu į savo praeitį ir žmones su kuriais norėjau ir galėjau bendrauti. tai buvo mano aplinka kurią sukurdavau pats sau…. bažnyčios ir jazzas, neįgaliųjų bendruomenės ir naktinis miestas po gigg….. tiesiog dabar tai tik prisiminimas, nes tai kas buvo, kad ir kaip norėčiau, niekada negrįž…..
kai kurias praeities duris reikia uždaryti, kai kurias reikia truputį uždaryti, kai ką reikia prisiminti iš geros ir pozytyvios pusės. aš savo gerosios praeities nenoriu prisiminti su skausmu, tegu tai mane šildo, ir duoda man vilties kad vėl viskas sugrįš.
liga ir reikalingumo jausmas (atsititiktinė logika)
noriu būti kažkam reikalingas,nes tada jaučiuosi stabilesnis ir ramesnis.
matai, mano ligai reikia prie kažko prisiršti kad jausčiausi kažkam riekalins. nors dabar vis labiau ir labiau jaučiuosi pažeidžiamas nes nėra tikslo, tikslo dėl kažko, nes kartais net pats sau jautiesi nereikalingas. o tada gali nutikti bet kas.
taip ir šiandien mano kuratorė pensionate padėjo man ir vistiek man nepaaiškėjo kodėl ji mato manyje daug daugiau nei pats savyje galiu įžiūrėti.
kartais man atrodo kad kai kurie žmonės specialiai veda mane prie ribos, nors žinau kad aš pats būsiu kaltas jei ją peržiangsiu. „dainuojanti kiaulė“ „pūkas“ ir „plepys“, vėl atsireanda personažų kuriuos norėčiau sumušti, bet riba labai trapi….. ir ne jie būtų kalti, bet aš ir viskas vėl nueitų į niekur.
aš traukiu kvailus žmones aplink save, nors mano gyvenimas ten buvo kitoks. ten buvo žmonės su kuriais norėjau ir galėjau bendrauti pagal savo protą ir supratimą. aš noriu pabėgti iš pensionato nes nematau prasmės nei žmonių su kuriais bendrayti, nes viskas veda į pyktį, muštynes ir kitus nesusipratimus.
graužtukas
per savo kelionę pamačiau tai kas dabar neduoda man ramybės ir sielos taikos.
tai mano tėtis, kuris neišlipa iš alkoholio ir tai mane liūdina.
matai, jis kad koks bebūtų jis mano kraujas ir siela, pamačiau ir man pasidarė taip graudu ir neramu.
žianau kad aš nieko negaliu padaryti ir jo apsaugoti, galų gale, išmušti tai jam iš galvos, bet man sunku ir nelengva…. nors žianau kad jis vartoja nes jam tai patinka.
jis susenęs ir jeigu aš jį prarasiu aš jausiuosi ne kaip, net galvoju apie savižudybę ir gal tai jo pasirinkimas, bet jis man neleidžia visiškai uždaryti savo praeities durų.
