kažkur kažkas

 

kažkas sukūrė mano gyvenimą kuio negaliu vadinti savo, jaučiu kad negaliu pažinti ir suvokti, nei savęs nei savo aplinkos.
dropas tame kad būdamas pensionate pritraukiu 90 procentų neigiamų žmonių, o kitus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

nors praėjo 9 metai, bet kartais pavadinu tai savo namais, bet mintyse grįžtu į savo praeitį ir žmones su kuriais norėjau ir galėjau bendrauti. tai buvo mano aplinka kurią sukurdavau pats sau…. bažnyčios ir jazzas, neįgaliųjų bendruomenės ir naktinis miestas po gigg….. tiesiog dabar tai tik prisiminimas, nes tai kas buvo, kad ir kaip norėčiau, niekada negrįž…..

kai kurias praeities duris reikia uždaryti, kai kurias reikia truputį uždaryti, kai ką reikia prisiminti iš geros ir pozytyvios pusės. aš savo gerosios praeities nenoriu prisiminti su skausmu, tegu tai mane šildo, ir duoda man vilties kad vėl viskas sugrįš.