šiandien jaučiu kad bus nemiegota naktis… kažkodėl norisi pavargti, pavargti ir laukti kas bus toliau.
kaimynas vėl kelia bangas, girtas ir uždarytas savo kambaryje triukšmauja….
nežinau kodėl į jį kreipiu tiek dėmesio…. gal todėl kad man primena tėvą…. galbūt todėl kad aš bėgau nuo savo pragaro bet patekau į kitą.
rytoj laukite tęsinio
aš vis dar čia
kur gyvenimas bėga ir kelias vigiuoja tolyn
aš vis dar čia
kur ežeras ir miškas mano draugai
aš vis dar čia
kur viskas kas artima ir sava
dingo kažkur visatos pakraštyje
aš vis dar čia
laukimas ir sunkūs žingsniai
aš vis dar čia
man liko gyvenime šitam
ir vis dar bandai išgyventi
aš vis dar čia
krenti kyli atsistoji eini
ir vis dar lieki čia
mano gyvenimas sunkūs žingsniai pasaulyje kurio nevaldau… kartais geriau nemiegota naktis, negu neramus miegas…. nerimas tarsi vaiduokliai persekioja mane ir kartais atrodo kad tai niekad nesibaigs. mano pasaulis byra ir krenta iš rankų. tai mano sunkūs žingsniai…..
mano kelias yra sunkūs žingsniai, negaliu priprasti prie visos aplinkos…… svetimi veidai ir šalti žvilgsniai, kova už gyvybę tai ne mano
gyvenimas ir vienatvė kelyje kuris niekur neveda, tai mano sunkūs žingsniai….
mąstau apie savo kūrybą ir darbus kurie man prie širdies….
galbūt aptingau bet viskas sustojo, pastaruoju metu jaučiu kaip prarandu tą jausmą kuris man padeda kurti
kartais parašau po 2-3 eilėraščius, katais nieko… o ką kalbėti apie atvirukus, jų jau seniai nedariau.
toks tas kūrėjo gyvenimas, bet taip kartais įvyksta, arba tu jį arba jis tave.
šiandien buvau Vilniuje, tai buvo geriausia mano diena. nežinau kodėl bet man patinka šis miestas.
bet teko grįžti į pensionatą…. sunku po miesto triukšmo grįžti į ušalusią tylą.
tyla čia kitokia, net skamba ausyse kitaip….
čia mano du pasauliai, miestas ir kaimas, tyla ir triukšmas, judesys ir stovėjimas.
šiandien iškeliauju į sostinė. jaučiuosi neramus nes nežinau kiek viskas truks ir ar galėsiu susitikti su keliais man brangiais žmonėmis.
jau pasiruošęs ir pasipuošęs…. laukiu kas bus toliau.
kartais man atrodo kad esu įšalės šitam laike ir kad sapnas nesibaigs. kartais atrodo kad viskas kas yra ir bus (o gal buvo) mano praeitis ir ateitis kažkur toli.
bandau gyventi savo gyvenimą, bet nerimas vėl ir vėl puola mane. kartais būna sunku būti vienoje vietoje ar veikti savo mėgstamus dalykus
šizofrenia ir nerimas mirtina kombinacija kuri man neduoda ramybės, ir žinau kad visą savo likusį gyvenimą būsiu priklausomas nuo vaistų. kartais atrodo kad mano juodai baltas pasaulis niekad nepasikeis.
matai, yra dvi mano ligos pusės, intelektas ir liga. intelektas gali būti aukštas bet liga atsiima savo. matydami mano intelektą žmonės nepamato mano ligos…. bet apie tai kitą kartą.
žinau kaip sunku pakeisti kitų žmonių nuomonę ir nusistatymus. kartais atrodo kad tikėdamas emocijomis niekur nenueisi…. kartais atrodo kad pasaulis niekad nepasikeis.
bet keitiesi tu.
visada norėjau keisti kitus, savo mamą, girtuoklį tėvą, ar savo kaimyną bet niekad nenorėjau keisti save. bet pasaulis moko kietai keisdamas gyvenimą….
dabar žinau – reikia keisti savo požiūrį.
kartais reikia nekreipti dėmesio, kartais reikia patylėti, kartais reikia nukreipti žvilgsnį.
niekad nepadės išdidumas ir savęs aukštinimas.
niekad nepakeisi pasaulio pirmiausia nepakeitės savęs
Don’t walk in front of me… I may not follow
Don’t walk behind me… I may not lead
Walk beside me… just be my friend”
―
nerandu sau vietos šį rytą kai viskas prasideda aš sustoju mintimis tolyn klajoju kol kelias atsivers eiti tolyn nerandu sau vietos šį rytą muzika keista aplink mane ir viskas taip paprastai neramu ir apkurtę dievai jau negirdi manęs nerandu sau vietos šį rytą tiek daug norisi pasakyt bet minrys toli juodai baltoje erdvėje vietos nėra tau man ir jiems kitiems
