kaip sunku pažvelgti į save savomis akimis.
šiandien, kai laisvė taip arti, sunku suvokti ką ir kaip tu išgyvenai.
bandai prikelti savo gyvenimą ir prisikelti senai (naujai) realybei. reikės vėl išmokti keliauti, klausytis ir suprasti žmones aplink tave. liko diena iki atgausiu savo laisvę, bet tiesa pasakius, aš per ilgai laukiau, ir nežinau ką su ja daryti
laukti liko nedaug, jeigu neišprotėsiu
sunku man kalbėti apie įvykius kurie mane erzina. bet gyvenimas už tvoros verda, ir nežinai kada viskas baigsis čia.
grandinė mane smaugia, tas nežinios laikas ir laikas kurio lauki…. tik kada, vienintelis klausimas kada.
„Bagdado varnos“ mane baugia užgraušti, ir visas mano pasaulis tai viena kova, įtampa be kurios negaliu gyventi…. bet vėl bėgant nuo ligonių man norisi savo sveiko rato žmonių, bent kad istorija tęstūsi toliau
užrašai ir kalendoriai netenka prasmės kai viskas tik 70 žingsnių dėžė ir vėl gyvenimmas įšalęs vienatvės lede nes išėjimo atgal nėra lauki ir tikiesi kad tai ne tiesa bet vėl atsimuši į uždarytas duris užrašai ir kalendoriai netenka prasmės 70 žingsnių atrodo kaip visas gyvenimas lauki ir tikiesi kad vėl atsidays durys į mažą laisvę nors viskas atrodo taip toli ir neramiai tarp draugų jaučiuosi vienišas ir vienas bandau neapsigauti bet laukiu ir tikiu
iš laisvės liko tik prisiminimas iš kelio liko tik dulkės gyvenimas sustojo ir aš nežinau užmirštas svetimo pasaulio pakraštyje jaučiu kaip neriu į juodumas ligos viskas kas liko tik noras išeiti nes nežinau kiek man liko noro kai praradau tai kas sava ir brangu laukiu kelio akimirkos šventos laukiu laisvės blyksnio šaltam pasaulyje sunku būti kai viskas byra vien tik neviltis nerimas ir beprotybė iš laisvės liko tik prisiminimas laukiu jos blyksnio uždarame pasaulyje iš kelio liko tik dulkės laukiu jo akimirkos šventos
…. po pergalės ar laisvės jausmo ateina liga ir nusivylimas. aš šiandien taip jaučiuosi, ir tas lockdown’as vis dar sėdi mano smegenyse.
gal tai nuo suleistų šiandien vaistų, ir man visgi riekėtų pagalvoti apie „vaistus nuo vaistų“ ir atsisakyti to savo durno nusistatymo.
bijau užmigti, nes vis skaičiuoju savo pokalbio su I.Ž galimus variantus. visada stegiuosi vadovautis „lauk geriausio, o tikėkis blogiausio“ posakiu, bet dabar bijau. bijau kad reikės karantinuotis, ir viskas mano gyvenime sugrįž į ten iš kur bėgau.
ieškau sprendimo – lėkti, likti ar bėgti…. tiesiog, nežinau, jeigu grėstų karantinas, aš nesutiksiu ir visgi geriau išsireikalaučiau testo.
nežinau, sunku mąstyti blaiviai, bet mano noras atsidurti kelyje ir kelionėje mane veda iš proto. niekad negalvojau, kad taip būsiu viso šito išsiilgęs.
sukurtas kad mylėčiau kitus muzika keista skamba vis garsiau ir garsiau laisvė čia ir kažkur toli viskas apsupta tamsių juodumų užstrigau kažkur ant pasaulio krašto gyvenimas sustojo ir nieko neliko tik tylus pabaigos laukimas ir malda kad viskas baigtūsi greičiau liko tik važiuojantis stogas ir pasaulis einantis iš proto užrakintas belaisvis ir neramios mintys laisvės laukimas ir muzika keista
