aučiu kad vėl prarandu kantrybę nors žmogus bandantis ją nevertas mano dėmesio.
“plepys” vėl išmuša mane iš ritmo, ir vėl gresia nemiegota naktis. nežinau kodėl užsikabinu, kodėl kreipiu dėmesį, nors jis man nei kaimynas, nei giminė.
galbūt, tai tas organinės neapykantos jausmas kuris turi kursuoti mano galvoje ir kųne. kaip kai kas pasakė, aš negaliu gyventi be problemų.

yra dar vienas klaustukas, kaip išvengti “plepio”, kai esi apribotas mažos pensionato erdvės, kai yra bendrų patalpų kuriose negali prasilenkti ir nereguoti.
kai esu savo ofise viskas kitaip, bet balkone šalta, ir kartais į tas erdves reikia įeiti. ir kartais atrodo kad “plepys” to ir laukia, nors dar bandau su juo kalbėtis normaliai ir įspėti kad jis nelystų ir neerzintų manės…. bet atsimušu kaip į sieną.

nenoriu daryti klaidos (klaidų) kurios būtų man nepalankios nes tikiuosi kada nors iš čia ištrūkti, ištrūkti iš pensionato