tegul tai būna be pavadinimo

seniai norėjau parašyti šitą straipsnį, seniai galvojau apie savo ligą ir gyvenimo situaciją į kurią pakliuvau…..

žianau kad šitam pasaulyje yra daug žmonių kurie pavydėtų man vietos kurioje dabar esu, bet ne apie tai aš čia.
nežinau ar prakeikti ar palaiminti mano mamą, kuri stovėjo tarp dviejų ugnių ir galbūt mane išgelbėjo nuo blogesnės ateiies kurią galėjau turėti…..
matai, aš gyvenau abėjose gyvenimo pusėse. gyvenau klajūno, valkatos, prabangų gyvenimą, bet visą laiką jausdavausi kažkodėl nesaugiai, tada gyvendavau ligonio gyvenimą psichiatrijos įstaigoje…..

jau greitai 10 metų kai aš gyvenu pensionate, ir čia vėl savo gyvenimo problemos, džiaugsmai ir rūpesčiai…… mano gyvenimas tapo sėslus, bet kokia kaina, ir psichiškai morališkai ir dvasisškai…… kartais atrodo kad jiems visiems mes nesvarbūs ( aš nekalbu apie pandeminį nuovargį dėl viruso) bet kartais pagalvoji kodėl kai kurie personažai elgesi kaip jie nori, o tu turi laikytis taisyklių. kartais norėtūsi padaryti kažką kvailo, ko jie iš tavęs nesitikėtų……

laukite tęsinio

be pavadinimo

bandau atrasti save bet krentu tolyn
mintys lekia tolyn ant popieriaus lapo
turiu draugų bet jaučiuosi vienišas

tamsu ir lyja lauke o sieloje nerimas ir tuštuma

kiek naktų nemiegota kentėta ir laukta
kiek nerta į juodumas ir atgal sugrįžta
juodai baltas gyvenimas pasitinka mane
man nereikia namų kuriuose vienas esu

laukiu ir viliuosi kada bus geriau
bet tik lietus šaukia mane