…arba stengiasi suprasti…..
gera turėti draugų į kurių petį gali atsiremti. vakar turėjau pokalbį su R.Ž. kuri man apsidarė kaip psichologė ir stengiasi suprasti mane…. per ką aš einu, ir kaip aš einu.
nors kai kurie mano žodžiai nuskambėjo keistai ir žiauriai, bet aš dėkingas jai už šypseną ir supratimą. supratimą ir drąsinimą, kurį aš iš jos gaunu…..
pagaliau atėjo geros, ar beveik geros žinios. pagaliau męs būsim skiepiejami nuo viruso. nežinau ar tai itesa, bet mano nuotaika pagerėjo ir sienos jau nespaudžia.
nedaug liko kad gyvenimas pasidartų lengvesnis, nors ligonių pas mus lyg ir nėra bet vistiek norėtūsi kad jų ir nebūtų.
ar tai bus kitoks pasaulis, taip jis bus kitoks…. reikės dar daug laiko kol viskas grįš į savo taką. bet džiaugiuosi kad yra naujienų, gal gandų, bet sienos jau nespaudžia. lengviau išgyventi ir gyventi tokį gyvenimą kuriame viskas bus…. bus miestelis, ežeras, miškas, muziejus ir kiti dalykai kurie mane atpalaiduiodavo mane……
šiandien supratau kaip sunku atleisti ir paleisti… šiandieen supratau kad manyje vyksta kova, dėl mano galvos — dėl to kuris pasaulis nugalės. mano juodumos ar mano baltas pasaulis, mano sveikas ir mąstantis, kontroliuojantis save pasaulis. ar ligos, šizofreniškos nuotaikos, riksmo ir neapykantos pasaulis.
labai aiškiai supratau kad mano pasaulis neturi byrėti nuo piktų žodžių, ar šaipymosi iš manęs. mano pasaulis neturi žiūrėti į kitų klaidas, ligas ar trūkumus…. gyvenu tarp ligonių, ir pats turiu sutrikimą, tai man prireikė suprasti beveik 10 metų.
aš neverkiu, tiesiog, ateina gyvenimiškas supratimas ir noras viską pradėti iš naujo.
aš neverkiu, tiesiog, noriu kad gyvenimas atsistotų į savo rėžimą, kad baigtūsi visos šitos nesamonės ir draudimai.
aš neverkiu, tiesiog, atsibodo gyvenimass suremtais pečiais, ir jausmas kad niekur negali išeiti ir judėti ten kur nori.
tiesiog, kažkas užkrauna degantį laužą ant mani galvos, aš neverkiu, laukiu kol viskas baigsisi (kažkaip)… ir vėl judėsiu savo takais ir keliais.
laukiu kad šita ugnis nurims, kol durys atsidarys, vartai prasivers, ir gyvenimas vėl mažais žingsniais bus toks koks buvo.
dažnai pagalvoju kodėl aš čia…. kartais sunku suprasti save kaip gerą dalyką. labai daug galvoju apie dabartinę situaciją, gyvenimą uždaroje erdvėje ir kibirkštis kurios kyla taip gyvenant…..
vėl negaliu užmigti, tiesa, miegojau kelias valandas…. skausmas tapo dar stipresnis ir dvigubai intensyvesnis.
kodėl aš čia?
kad gyvenčiau gyvynimą kuris man duotas. dabar nusprend-iau pats nesvelti į ginčus ir neskelti kibirkščių kurios mane priverstų jaustis blogai.
kad nebijočiau savės. žinau, arba, įsitikinau, kad gyvenu tarp žmonių – ligonių. ir manau, kad seu pakankamai protingas ir tas „saugiklis“ neišmuš ir aš galėčiau toliau gyventi ramų ir suprantamą gyvenimą.
kad galėčiau vartoti tokius žod-ius kokius noriu, ir nebūčiau išjuokiamas. suprantu kad kartais pavartoju žodelių pykdo ir erzina kitus žmones, pavyzdžiui „AŠ“ ir erzinu tik vieną „sulaužytą muzikantą“ bet aš galvoju kaip kitaip apibūdinti save, nes keigu yra toks žodis, tai kodėl jo nevartoju……
klausytis muzikos, ten kur noriu ir kada noriu, ir kokios noriu. kartais. kartais nusinešu savo įrašų kolekciją į poilsio kambarį, ir visada sulaukiu pasipriešinimo. ir nors vienas turi pasakyti „ne“, ir atspėkit kas tai per personažas.
nusprendžiau visgi nekelti tos adrenalino bangos, kuri niekur manęs niekur nenuves.
laukite tęsinio
kartais atrodo kad šitas karantinas niekad nesibaigs, o man kiekvieną naktį ir dieną teks prsiminti savo keliones ir draugus kurie irgi užsidarę kažkur per skambučio atsumą.
keturios savaitės ne atrodo taip baisiai, bet toks jausmas kad aš galiu nesulaukti pabaigos, mane vėl pradda kankinti sapnai ir prisiminimai. aš vėl nemiegu, nors geriu ganėtinai stiprius vaistus…
kai pagalvoji, tai daugiau ne apie mane, tas uždartų koridoių rėžimas, tikiu, ilgai neužtruks, ir gyvenimas vėl atsistatys ir viskas pajudės iš mirties taško….
kai pagalvoji tos keturios savaitės nėra labai svarbu, kai pagalvoji apie senukus kuriuos gali virusas nuvaryti į kapus….. kai pagalvoji, kas svarbiau tavo gyvenimas, kai tu viską turi prieš akis, ar jie kurie dar nori pamatyti kas bus toliau……
nors pats laukiu kada viskas baigsis, savanaudiškai ir nežiūrėdamas kitų, bet viskas nesisuka apie mane…..
keturios savaitės atrodo daug, bet ir užrakintam gyvenimas eina tolyn/
kažkas pasakė kad esi savo gyvenimo kalvis, bet dabar noriu kad išsipildytų mano mažos svajonės ir kad pagaliau galėčiau vėl viską pradėti iš naujo…..
tikiu skiepais, ir tai gal vienintelė išeitis kad viskas pradėtų judėti…. tikiu žmonėmis, ir šiais metais vėl norėčiau atrasti kažką sau artimo – veiklą, keliones, pagaliau bet ką………..
žinau kad gali būti blogiau, ir kaip juokauju , visada bus, nes tokia žmogaus natūra….. tikiu kad viskas bus geriau ir geriau…….
pagaliau, kad šie metai, pagaliau atneštų man nusiraminimą, pasitikėjimą savimi, ir kad aš atrasčiau norą savės nenaikinti…..
prisimenat, kai pasakojo istoriją apie „sulūžūsį muzikantą“… šiandienn supraatau kad mums ne pakeliui kartu, ir kartais ieškodmas priešų kur jų nėra, jis mane veda į juodumas…
šiandien supratau kad męs esame skirtingi žmonės, ir jeigu aš sakau, tai męs ištikrūjų tokie esame.
kai pagalvoji, tu esi pastoviai įsitempęs ir lauki smūgio iš savo „priešų“, todėl, manau, jis negali užmigti ir jam reikia tablečių. o gal jis taip įsijautė į savo vaidmenį kad negali būti kitoks. arba aš bandau pakeisti nepakeičiamus dalykus….
matai, aš žinau kad su juo man ne pakeliui, ir tada stengsiuosi su juo kuo mažiau bendrauti, nors nemėgstu taip elgtis. bet jis vis labiau ir labiau mane veikia….
suprantu kad, gal tai yra jo liga, bet kodėl tai turi įtakoti mane…..
Man sunku kalbėti apie savo ligą, nes daug prisiminimų užplūsta mane bet pabandysiu.
Pirmas jausmas – nežinai kas su tavimi darosi. Tiesiog, leki be tikslo, valkatauji del to kad kažkas tavo galvoje pastoviai tau tai liepia daryti. Skaumas ir visiškas „bombos“ tiksėjimas mano galvoje.
Nežinomybė kuri nuvedė mane į mano pirmą ligoninės etapą.
Antras jausmas – nežinomybė ir baimė.
Pradėkim nuo baimės… bijojau prarasti save, savo kurybynį save, nes beprotybės metu aš parašiau geriausius tekstus. Bijojau prarasti savo beprotybę – savo kūrybiškumo variklį.
Pabaikim neigimu, tiesiog, kvailu įsitikinimu kad galiu pasveikti, negerian vaistų, nesilankant pas daktarus. Tiesiog, neigiant visus ir viską… Kartais būdavo prašoma pagalbos, arba kalbamasi su aplinkiniais bet tai būdavo labiau rėkimas ir savo tiesu įrodinėjimas… agresija, kuri mane atvedė į antrą ligoninės ratą…
Trečias jausmas – agresija. Antrame ligoninės rate dažnai mušdavausi su savo aplinkiniais. Tėtį įpatingai. Kai viskam pasidarai jautrus, kai kiekvienas žodis iš jo ar mamos lūpų užkurdavo laužą mano galvoje, viskas tada ir prasidėdavo, ir galėdavo tęstis visą dieną… ir vakarą. Kol būdavo iškviečiami JIE, ir vėl mane uždarydavo.
Ketvirtas jausmas – man patiko sirgti. Ištikrūjų, kai viską apmąstai, man patiko sirgti.
Būti laisvu idaryti ką nori. Man patiko būti nekontruoliuojamu ir nieko nekontruoliuoti, nes aš „durnas“ ir man viskas galima.
Penktas jausmas – ligoninė. Man patiko tos trumpos „ nubudimo“ akmirkos.
Man patiko ligoninė, nes ten jaučiausi apsaugotas nuo kitų, nuo savo beprotybės ir kitų problemų….
Aš pavargau klajoti po šitą 70 žingsnių “skardinę”, ir laukti kažkokio stebuklo kuris man padės susitvarkyti su emocijomis ir psichine būkle.
Aš pavargau ieškoti pagalbos, kai viskas kas būna ir yra brangu, dingsta po viruso ar netaktiškumo ar nenoro dirbti skraiste. Žinau mes visi pervargę ir aš vis labiau ir labiau jaučiuosi kaip sušiktų sraigtelių sragtelis.
Aš pavargau laukti kol viskas baigsisi, nes man atrodo kad taip lengvai nesibaigs, nei man nei kitiems. Aš noriu vėl išjudėti kažkur toliau, nors žinau kad neįmanoma, bet aš to labai laukiu.
Aš pavargau laukti kažkokių gerų žinių, nors viskas ant tiek pavirto triukšmu, kad nežinai kas tikra, o kas tik socialinių tinklų “ šauksmas”… viskas dabar atrodo tik burbulo pūtimas, ir niekas nepaskys kas ir kiek iš visko uždirba ( uždirbs).
70 žingsnių mane varo į neviltį ir aš nekartą galvojau šokti iš balkono kuriame dabar sėdžiu ir rašau šitą rašlaivą. Mane į neviltį varo mano draugo A.D atsidūrimas izoliatoriuje, nors jis niekur neturėjąs stipraus kontakto kad galėtų užsikrėsti. Manau kad tai klaida ir kad testas buvo klaidingas, nors niekas nenori sakyti tiesos. O gal tiesiog, jos nėra, ir mano draugas, konspiratorius, yra (buvo) teisus.
Aš pavargau ir nežinau ką man daryti toliau, kartais man skauda, kartais (kaip dabar) einu iš proto. Nežianu koks pasaulis bus rytoj, nes jau šiandien viskas ritasi į niekur, ir man nesinori visko baigti nepasižiūrėjos kas bus toliau… o toliau gali būti bet kas….
seniai norėjau parašyti šitą straipsnį, seniai galvojau apie savo ligą ir gyvenimo situaciją į kurią pakliuvau…..
žianau kad šitam pasaulyje yra daug žmonių kurie pavydėtų man vietos kurioje dabar esu, bet ne apie tai aš čia.
nežinau ar prakeikti ar palaiminti mano mamą, kuri stovėjo tarp dviejų ugnių ir galbūt mane išgelbėjo nuo blogesnės ateiies kurią galėjau turėti…..
matai, aš gyvenau abėjose gyvenimo pusėse. gyvenau klajūno, valkatos, prabangų gyvenimą, bet visą laiką jausdavausi kažkodėl nesaugiai, tada gyvendavau ligonio gyvenimą psichiatrijos įstaigoje…..
jau greitai 10 metų kai aš gyvenu pensionate, ir čia vėl savo gyvenimo problemos, džiaugsmai ir rūpesčiai…… mano gyvenimas tapo sėslus, bet kokia kaina, ir psichiškai morališkai ir dvasisškai…… kartais atrodo kad jiems visiems mes nesvarbūs ( aš nekalbu apie pandeminį nuovargį dėl viruso) bet kartais pagalvoji kodėl kai kurie personažai elgesi kaip jie nori, o tu turi laikytis taisyklių. kartais norėtūsi padaryti kažką kvailo, ko jie iš tavęs nesitikėtų……
laukite tęsinio
