viskas ką turiu, tai mano praeitis bet ne ateitis. supratau kad man reikia kažko kas mane sugrąžintų į mano realybę.
nežianu kas tai būtų, bet man to reikia, kaip oro gurkšnio. pasivaikščiojimo, bibliotekos, bet ko kas mane išvaduotų iš gyvenimo kuris vis labiau panašus į užsitęsusį sapną.
žinau kad nuo savęs nepabėgsi, bet pabandyti verta. kad mano pasaulis pasirodytų kitomis spalvomis, kad tai neslėgtų mano pečių ir proto.
jaučiu kaip byru, byru į mažus gabaliukus, ir nežinau kaip bus toliau.
kad ir kur jūs bebūtumėte, visus Patrikus sveikinu su vardo diena…. ir tikiu kad visi susitiksim kur nors pasaulio viduryje ar pakraštyje
seni prisiminimai dūzgia galvoje
muzika keista kelio virsmai
laukiu kol būsiu čia ir dabar
tamsiame pasaulyje esu kažkur kitur
vis dar ieškau atsakymų kai viską žinau
vis dar ieškau kelio nors žinau
kad pasaulis niekada nebus tokd koks buvo
jaučiu taip ir liksiu stovėti savo kelio pakraštyje
kaunuosi tarp gyvybės ir mirties
vis dar ieškau bet nerandu savęs
viskas kas buvo kažkur toli
o viskas kas bus dar toliau
kaip sunku kai esi psichiškai ir dvasiškai palūžęs ir nematai savo gyvenime nei prasmės nei esmės. taip prasidėjo mano savaitė ir tokia ji buvo beveik visa.
kartais atrodė kad vaikštau per stiklų pridaužytą duobę basas ir kai bandai iš tokios situacijos “išlysti” visada atsiranda personažų kurie tau (tave) bando palikti toje situacijoje bei emocijose.
bet supratau kad turiu žmones, kurie mane palaikys ir pastiprins . tai man padėjo atsigauti ir vėl suprasti kad esu neužmirštas ir neapleistas. gaila kad jų negaliu pamatyti gyvai, bet ačiū jiems.
aš pavargau gyventi savo pensionato gyvenimą, kuriame dabar jaučiuosi kaip nepritapėlis, su kuriuo visi ir visada gali daryti ką nori . aš pavargau, nuo įtampos ir nerimo kuri mane priverčia daryti ir elgtis taip kaip ne noriu.
aš pavargau nuo to kad jie visi bėga nuo manęs ir kad aš esu problema nr.1. aš pavargau, jaustis ligoniu ir jaustis visiškai užmirštu. žinau kad kartais kai juodumos užvaldo mane esu kaip rakštis užpakalyje.
aš jau pavargau būti kažkuo kuris “atvaro”, aš pavargau būti daiktu kurį turi nuspirti suspardyti ir palikti pusiau gyvą. aš neturiu tikslo gyventi, nes viskas ką aš noriu daryti tai pagaliau vėl būti vienu iš savų
pagaliau atėjo ta diena kai galima atsipūsti ir vėl “išgirsti save”….. pagaliau viskas susideda į lentynėles ir stalčius, ir man atrodo, kad tai buvo labiausiai įtempta savaitė per šiuos kelis metų mėnesius.
nors savaitgalis, bet man norisi dar judesio ir įtampos, kuri mane priverstų užmiršti pensionatą, karantiną ir tą neviltį kurioje dabar gyvenu.
viskas prasidėjo, filmavimu 15min.lt projektui, kurio prodiuserė mane nustebino savo įžvalgomis, klausimais kurie net patį privertė susimąstyti… Video premiera, jau šį šeštadienį….
šianien, Gyvoji Biblioteka tinkle, truputį jaučiausi vienišas, kai išskirstė į kambarius, bet po to, kai formatas pasikeitė į diskusiją, man pasidarė lengviau nes tada ir pats gali užduoti tau rūpimą klausimą. ir pamatyti kitas “knygas”. ir man tas diskusijos formatas labiausiai patiko ir buvo savas, nors pokytis formatuose šiek tiek iššūks….
šiek tiek vėluoju su NMFX TV kanalu, bet, jeigu viskas bus gerai rytoj, pažadu, įkelti 2 klipus…. neneoriu teisintis, bet visa savaitė, kaip sakiau, buvo pašėlęs riedėjimas
šiandien nuotaika geresnė ir šviesesnė, lauke tirpsta sniegas ir šviečia saulė.
šiandien, viena iš tų dienų kai jaučiuosi saugus ir laimingas, ir pagaliau, kažkam reikalingas – mano mažajai draugei….
pastaruoju metu, ir dažnai vėl jaučiu nerimą, nežinau nei kodėl nei kas tai iššaukia..
bet apie tai kitą kartą
kažkaip manęs neapleidžia lengvas paranojos jausmas kad greitai viskas baigsis.
šiandien jau pripratau prie jausmo ir jaučiuosi pakankamai gerai, fiziškai, emociškai ir dvasiškai…. dabar laukiu sustikimo su 15min.lt filmavimo komanda.
šiaip, jau kol kas, viskas atrodo gerai ir tikiuosi kad tai išliks ilgam.
šviesa užgęsta mano mieste
tik gatvės neramios lieka sumaištyje
ieškodamos meilės ir nubudimo
kaip kadaise aš neradau
mėnulio šviesa nepalieka mano miesto
kuriame aš pasiklydęs buvau
ieškodamas minties ir garso ramybės
kuriuos praradau prie klajūnų laužo
vasaros aušra nušviečia mano miestą
primindama keliones ir parkus ramius
triukšmas gatvių vėl pažadina mane
ieškoti atsakymų pakeliui į niekur
dienos judesys mano miesto gyvenims
kuprinė vėl nat pečių toks likimas
gatvės neramios upė ir užupis
diena iš dienos kažkam kažkur
vėl vakaras apgaubia mano miestą
ritmu beprotišku lekia ir dega
klajūnų laužu pokalbiais lig ryto
kai viskas sukasi gyvenimu mano mieste
nesistebėk tai tik muzika keista
galiu būti tylus bet tai ne man
čia ir dabar kelias ir laisvė
liko tiek nedaug bijau nesulaukt
nesistebėk tai tik nerimas
paprastas nepaprastas kadienis jausmas
noras griauti ir naikinti aplanko mane
kai uždarytas begaliniam auksniam narve
nesistebėk tai tik kelias
nesustoji kelaiti ir klajoti
su savo juodumom ir neviltim kovoti
lauki geriausio bet gauni tik blogį
nesistebėk tai tik nemiga
rytas toli pradžia kažkur pasiklydus
laukianti aušros pažado švento
kasdien lig pasaulio pabaigos
nesistebėk tai tik ramybė
kai laisvė ateina pagaliau ilgai laukta
ir jausmas kad verčiu naują lapą
tyliai aplanko mane naujoje dienoje
