pora dienų atgal supratau kad turėsiu palaidoti savo mėgstamiausią projektą su savo vardu…. sunku dirbti kai viskas pasikaria „ant laido“
supratau kad pasiliksiu šitoje vietoje ir tęsiu veiklą ir nebus jokio 3,0, bent jau artimoje ateityje. žinau, kad daug kas pasiges visų mano rašliavų, bet tai yra mano darbo pabaiga arba naujas startas….
nieko nepažadu, bet matysim kaip bus toliau 🙂
vakar švenčiau savo gimtadienį, ir tai buvo viena iš tų liūdnų dienų, bet šiandien supratau kad čia turiu draugus kurie man brangūs ir savi.
dabar liko tik laukimas, kada bus geriau ir kada pajudėsiu į miestelį ir kitas vietas už pensionato ribų. kartais atrodo kad gyvenimas čia užšalo į vientisą ledo luitą.
kelionė į naujus namus atrodo kad niekad neišsipldys, nors pensionato valdžia sako kad viskas vykdoma, bet mano statusas ir teismai nežinia kada prasidęs ir kuo viskas baigsis.
pastaruoju metu jaučiuosi vienišas ir vienas, nors apsuptas žmonių ir garsų bet jaučiu tik tuštumą.
ar tu mane prikelsi kai viskas manyje liepsnos beprotiška ugnimi ir neramiu pabaigos laukimu.
ar tu mane prikelsi kai viskas byrės į šipulius ir nematysiu savęs savyje.
ar tu mane prikelsi kai niekas, jokie žodžiai tavo ištarti neprisibels, kai būsi priešas, kai man atrodys kad pasaulis be spalvų.
ar tu mane prikelsi, kai aš vis dar kaltinsiu save dalykais kuriuos kažkada padariau ar ne padariau, po dešimt metų aš vis dar ieškosiu mamos.
ar tu prikelsi mane kai norėsiu ištirpti kažkieno glėbyje, ir lauksiu kol juodumos vis dar persekios mane…..
ar tu būsi šalia kai man bus tiek sunku kai aš norėsiu nusižudyti…. ar tu prikelsi mane
aš noriu kad viskas baigtūsi, mano ne saugumas veda mane į juodumas ir smurtą prieš save ir kitus.
man reikia erdvės kurioje jausčiausi saugus ir laukiamas, nes mano pasaulis netenka sukibimo ir prasmės. suprantu kad esu ligonis ir kartais aš turiu atstumti žmones kurie man brangūs ir savi.
pastarosios kelios savaitės buvo ameninis pragaras, kurį tyrėjau įveikti vienas, bet aš beveik nieko neprisimenu ir tai sunkiausias dalykas.
mano nesaugumo jausmas veda mane į juodumas bet gerai kad išsisukau be ligoninės ir dabar jaučiuosi pakankamai gerai….. tik ar ilgam….
mano pasaulis šiuo metu pilnas keistų minčių irkeistų norų.
aš vėl pradėjau bijoti savęs ir savo veiksmų kitų žmonių atžvilgiu. dabar jaučiu kaip juodumos vėl užlieja mane, ir jau kuris laikas nieko su tuo padaryti ne galiu.
įpatingai mane sužlugdė tie keturi mėnesiai izolaicijos, kai niekas nieko negalėjo padaryti, ir tai užsitesė jau kurį laiką. tame laike pasidariau piktas ir norintis naikinti save ir kitus. supratau kad man laikas gultis į ligoninę, nors jeigu išgyvensiu šitas dienas tai gyvensiu toliau…
bandau sustyguoti save, savo pasaulį, mintis ir emocijas. bandau atrasti tą žiežirbą kuri vestų mane gyvenimo keliu. todėl ir sėdžiu prie tvenkinio ir bandau surasti visa tai ko man trūksta – ramybės, noro sveikai gyventi ir sugyventi su savo aplinka.
rytas kuris nelauktas išaušo
diena ne man ir ne mano
užstrigę žodžiai minčių kamputyje
gyvenimas svetimas juodai baltas
uždarytas klajūnas ieško išėjimo
knygos užvertos nėra vilties
ramybė ateityje o dabar tik skausmas
skausmas širdies ir tolimų namų
svetimas pasaulis svetima mintis
žodžiai kurie liko stringa gerklėje
svetimos kalbos jau neįdomios
čia baigiasi būtis ir slakioje mirtis
šiandien jaučiuosi tuščias ir nesuprantu kas su manimi vyksta. žinau kad mano planas yra geras ir realus bet kiek man tai kainuos pastangų ir kantrybės.
žinau kad turiu viską čia palikti, visą komfortą, pagarbą, ir nuolaidas kurias man daro čia.
nerti į nežinią bus sunku, bet reikia nes čia jaučiu kad prarandu daugiau negu atrandu. bus sunku prarasti draugus ir įprastą gyvenimą, bus sunku prarasti savo gyvenimo draugę…. bet matyt tam aš pasiruošęs.
daug galvoju apie zarasai vs veisiejai, bet kuo daugiau aš apie tai galvoju tuo mažiau norisi man judėti tikslo link. žinoma, nežinia gązdina, bet ar tikslas vertas tos baimės ar gyvendamas ant ribos tarp juodumų irrealybės aš išeisiu sveikas…
gal aš sugalvojau savo pasaulį
juodai baltą kuriame nėra spalvų
kuriame nėra viltiew tik juodumos aplink
ir bandymai vėl prikelti save
gal aš sugalvojau savo kelią
kuriame susipynė mano būtis
kuriame vėl pašėlęs pasaulis
sukasi prisiminimų ratu
gal aš sugalvojau savo likimą
kuriame esu įšalęs rutinos lede
būdamas ir laukdamas prasmės ir esmės
ten kur jos nėra ir nebūna
gal aš sugalvojau savo buvimą
nemiegotą naktį iškankitą dieną
tarp saulės ir pakvaišusio žibinto
nesijausdamas laisvas viską sugalvojau
seniai čia buvau, seniai čia rašiau. tiesiog, paskutiniu metu bandau susikocentruoti į sau svarbius dalykus, projektus, video kanalą ir poezijos kurimą.
dabar daug minčių skraido mano galvoje, ir kai kurie dalykai išsipildys, kai kurie liks tik mintimi bet dabar, nors uždarytas bet tai gal geriausias laikas atsidėti kūrybai.
ir daug nemiegotų naktų pesekioje mane, daug visko ko bijojau ir vis dar bijau, persekioje mane…. bet gyvenimas teka nesustoja svarbu ne sustoti man…..
pagaliau atėjo laikas būti savimi, nebijoti klysti, nebijoti sirgti ir nebijoti ieškoti pagalbos.
laikas būti klystančiu ir pripažinti savo klaidas, laikas būti kvailu, protingu ir pagaliau atėjo laikas vėl būti.
žianau mano gyvenimas nėra ir ne buvo lengvas, ir tai ką jaučiau ar jaučiu gyvendamas pensionate yra klaida. aš vis gi esu ligonis, žmogus, turintis tiek galios ir negalios. taip, mano intelektas priverčia jaustis pažeidžiamai, bet atėjo metas pripažinti, kad viskas gali pasisukti žmogiškų klaidų taku.
atėjo laikas būti atviru su savimi ir kitais, kurie man nori padėti… taip man reikia pagalbos ir atsiprašau už tai kad kartais jūsų gerumu piktnaudžiauju.
prašau man atleisti kad buvau ne jautrus jūsų pastangoms, bet pagaliau atėjo laikas pasakyti kad aš esu silpnas, ligonis ir man reikia jūsų.
