kaip sunku pažvelgti į save savomis akimis.
šiandien, kai laisvė taip arti, sunku suvokti ką ir kaip tu išgyvenai.
bandai prikelti savo gyvenimą ir prisikelti senai (naujai) realybei. reikės vėl išmokti keliauti, klausytis ir suprasti žmones aplink tave. liko diena iki atgausiu savo laisvę, bet tiesa pasakius, aš per ilgai laukiau, ir nežinau ką su ja daryti
laukti liko nedaug, jeigu neišprotėsiu
apie muziką kurios negirdėjai apie spalvas kurių nematei viskas kelionė aplink pasaulį kurios tu ne keliavai apie juodumas ir nemiegotas naktis apie ribas ir užribius viskas tai tik gyvenimas kurio tu negyvenai apie keliones ir klajones apie pasakotojus ir tylenius viskas tai tik laisvė kurios tu taip lauki
jie man primins, visur ir visada, kas buvo ir kas bus….. bet man su savo šeima ne pakeliui…..
man norisi vėl atsidurti valkatų pasaulyje iš kurio mane įkalino Veisiejuose, man norisi pasiimti visus pinigus, kompiuterį, keletą drabužių ir vėl iškeliauti nieko niekam nesakius.
vėl
vėl
vėl
šiandien visą dieną miegojau, bandžiau rasti pateisinimų tam Flame kurį mama pavarė ant manęs, ir nesuradau. man sunku prisiminti ir aš jaučiuosi pasikeitęs, tai kodėl man reikia priminti praeitį dėl kurios aš gėdijuosi
gėdijuosi
gėdijuosi
kodėl tas asmuo kurį vis dar maniau esant savo “gimdytoja” vis dar mane persekioja, ir ar man užteks jegų tolimesniam gyvenimui. šžinau kad jau seniai turėjo tarp mūsų viskas baigtis, bet aš atidėliodavau……
atidėliodavau
atidėliodavau
atidėliodavau
bet jeigu tu negali nieko gero ar padrasinančio pasakyti, nors mane matei tik porą kartų per visus metus kol aš gyvenau be jūsų…. kaip tu drysti priminti man tai kas buvo, nes tu nežinai kaip yra….
yra
yra
yra
neseniai buvau nuvykęs į klaipėdą ir susitikau su sese, visiškai netyčia paklausiau apie tėvo sveikatą, ir sužinojau kad jam visiškai ne kas….
ir tada sugrįžo sapnai, sapnai apie tai kaip aš mušuosi su juo, ir jaučiu kraują ant rankų kurio ištikro nėra…
man skaudu, kad viskas vėl sugrįžta, aš bijau užmigti, nes vėl jaučiu kad viskas griūna man vėl reikia paramos ir pagalbos kuri man taip brangiai kainavo.
sunku man kalbėti apie įvykius kurie mane erzina. bet gyvenimas už tvoros verda, ir nežinai kada viskas baigsis čia.
grandinė mane smaugia, tas nežinios laikas ir laikas kurio lauki…. tik kada, vienintelis klausimas kada.
„Bagdado varnos“ mane baugia užgraušti, ir visas mano pasaulis tai viena kova, įtampa be kurios negaliu gyventi…. bet vėl bėgant nuo ligonių man norisi savo sveiko rato žmonių, bent kad istorija tęstūsi toliau
Šiandien po trijų dienų izoliacijos, pagaliau mane išleido į bendras patalpas…. testai ( du) buvo neigiami, reiškia sveikas.
Bet „Bagdado Varna“ pasilinksmino rašydama man laišką ir kaltindama kad aš pats „kaltas“ dėl to kad mane „uždarė“. Matyt, jei atrodė kad mane laikys, dvi savaites, bet aš išėjau greičiau….. jai ant nervų.
Šiaip, viskas įvyko dėl to kad gyniau savo draugę nuo „plėšikavimo“ kai ta moteris grubiai prašė kavos, to tiesa pasakius, net prašymu ne pavadinsi.
o kitas, man svarbus dalykas, aš žinau kad aš suregavau tinkamai, suplėšęs laišką, nes visada būsiu toks koks esu….
užteks
jie sugrįžo, pačiu netikėčiausiu metu mano sapnai.
vėl stringa riksmas gerklėje, vėl kariauji su žmogumi kurį vienaip ar kitaip prarasi. trūksta jėgų, nors šiandien turi būti gyvas, nes įsipareigojai, bet vis tiek jauti kraują ant rankų kurio nėra, ir riksmas užstringa gerklėje.
gražus vaizdas iš viešbučio kuriame gyvenu lango jau nedžiugina, ir kompanija jau manęs „neveža“ nes viskas tik užstrigęs riksmas gerklėje, sapnai ir kraujas ant rankų, kurio nėra
Rašau šį dienoraštį jau keletą metų ir supratau kad aš paliktas likimo valiai, ir viską turėsiu atlaikyti pats.
Dabar atsirado keletas naujų robotukų kurie apsimeta „šeima “ ir terorizuoja mano komentarų servantą…
Žinau ką tai reiškia, bet negaliu pasakyti viso gero 🙁
Kažkas mano gyvenime yra ne taip…. kad ir ką gerą ar bloga daryčiau visi mane bando pastatyti ant tvirtos „žemės “ tai mane veda į juodumas ir aš vėl ir vėl jaučiuosi ne kaip.
kartais atrodo kad mano gyvenimas niekam nereikalingas, net man pačiam. gyvenu ant labai trappios ribos, nors visi man sako kad viskas priklauso nuo manęs ir aš viską įveiksiu
bet mano pasaulis deega, nežinau kaip viską įveikti, nes kiti žmonės mane varo į beprotybę. kito žmogaus liga priverčia tave ieškoti sveikų žmonių, bet kur juos surasti, čia – pensionate
sunku matyti sergantį žmogų, kuris kadaisia buvo tavo pasaulio dalis, tavo kaimynas ar „kolega“. sunku matyti, kaip kito žmogaus pasaulis byra ir juodumos paiima viršų.
jautiesi kaip šito pasaulio pakeleivis, tave užvaldo svetimi gyvenimai nors visda sau prisiekinėjai kad negyvensi svetimo gyvenimo…. bet svetimas gyvenimas gyvena tave.
