seniai čia buvau, seniai čia rašiau. tiesiog, paskutiniu metu bandau susikocentruoti į sau svarbius dalykus, projektus, video kanalą ir poezijos kurimą.
dabar daug minčių skraido mano galvoje, ir kai kurie dalykai išsipildys, kai kurie liks tik mintimi bet dabar, nors uždarytas bet tai gal geriausias laikas atsidėti kūrybai.
ir daug nemiegotų naktų pesekioje mane, daug visko ko bijojau ir vis dar bijau, persekioje mane…. bet gyvenimas teka nesustoja svarbu ne sustoti man…..
pagaliau atėjo laikas būti savimi, nebijoti klysti, nebijoti sirgti ir nebijoti ieškoti pagalbos.
laikas būti klystančiu ir pripažinti savo klaidas, laikas būti kvailu, protingu ir pagaliau atėjo laikas vėl būti.
žianau mano gyvenimas nėra ir ne buvo lengvas, ir tai ką jaučiau ar jaučiu gyvendamas pensionate yra klaida. aš vis gi esu ligonis, žmogus, turintis tiek galios ir negalios. taip, mano intelektas priverčia jaustis pažeidžiamai, bet atėjo metas pripažinti, kad viskas gali pasisukti žmogiškų klaidų taku.
atėjo laikas būti atviru su savimi ir kitais, kurie man nori padėti… taip man reikia pagalbos ir atsiprašau už tai kad kartais jūsų gerumu piktnaudžiauju.
prašau man atleisti kad buvau ne jautrus jūsų pastangoms, bet pagaliau atėjo laikas pasakyti kad aš esu silpnas, ligonis ir man reikia jūsų.
viskas ką turiu, tai mano praeitis bet ne ateitis. supratau kad man reikia kažko kas mane sugrąžintų į mano realybę.
nežianu kas tai būtų, bet man to reikia, kaip oro gurkšnio. pasivaikščiojimo, bibliotekos, bet ko kas mane išvaduotų iš gyvenimo kuris vis labiau panašus į užsitęsusį sapną.
žinau kad nuo savęs nepabėgsi, bet pabandyti verta. kad mano pasaulis pasirodytų kitomis spalvomis, kad tai neslėgtų mano pečių ir proto.
jaučiu kaip byru, byru į mažus gabaliukus, ir nežinau kaip bus toliau.
kaip sunku kai esi psichiškai ir dvasiškai palūžęs ir nematai savo gyvenime nei prasmės nei esmės. taip prasidėjo mano savaitė ir tokia ji buvo beveik visa.
kartais atrodė kad vaikštau per stiklų pridaužytą duobę basas ir kai bandai iš tokios situacijos “išlysti” visada atsiranda personažų kurie tau (tave) bando palikti toje situacijoje bei emocijose.
bet supratau kad turiu žmones, kurie mane palaikys ir pastiprins . tai man padėjo atsigauti ir vėl suprasti kad esu neužmirštas ir neapleistas. gaila kad jų negaliu pamatyti gyvai, bet ačiū jiems.
aš pavargau gyventi savo pensionato gyvenimą, kuriame dabar jaučiuosi kaip nepritapėlis, su kuriuo visi ir visada gali daryti ką nori . aš pavargau, nuo įtampos ir nerimo kuri mane priverčia daryti ir elgtis taip kaip ne noriu.
aš pavargau nuo to kad jie visi bėga nuo manęs ir kad aš esu problema nr.1. aš pavargau, jaustis ligoniu ir jaustis visiškai užmirštu. žinau kad kartais kai juodumos užvaldo mane esu kaip rakštis užpakalyje.
aš jau pavargau būti kažkuo kuris “atvaro”, aš pavargau būti daiktu kurį turi nuspirti suspardyti ir palikti pusiau gyvą. aš neturiu tikslo gyventi, nes viskas ką aš noriu daryti tai pagaliau vėl būti vienu iš savų
pagaliau atėjo ta diena kai galima atsipūsti ir vėl “išgirsti save”….. pagaliau viskas susideda į lentynėles ir stalčius, ir man atrodo, kad tai buvo labiausiai įtempta savaitė per šiuos kelis metų mėnesius.
nors savaitgalis, bet man norisi dar judesio ir įtampos, kuri mane priverstų užmiršti pensionatą, karantiną ir tą neviltį kurioje dabar gyvenu.
viskas prasidėjo, filmavimu 15min.lt projektui, kurio prodiuserė mane nustebino savo įžvalgomis, klausimais kurie net patį privertė susimąstyti… Video premiera, jau šį šeštadienį….
šianien, Gyvoji Biblioteka tinkle, truputį jaučiausi vienišas, kai išskirstė į kambarius, bet po to, kai formatas pasikeitė į diskusiją, man pasidarė lengviau nes tada ir pats gali užduoti tau rūpimą klausimą. ir pamatyti kitas “knygas”. ir man tas diskusijos formatas labiausiai patiko ir buvo savas, nors pokytis formatuose šiek tiek iššūks….
šiek tiek vėluoju su NMFX TV kanalu, bet, jeigu viskas bus gerai rytoj, pažadu, įkelti 2 klipus…. neneoriu teisintis, bet visa savaitė, kaip sakiau, buvo pašėlęs riedėjimas
šiandien nuotaika geresnė ir šviesesnė, lauke tirpsta sniegas ir šviečia saulė.
šiandien, viena iš tų dienų kai jaučiuosi saugus ir laimingas, ir pagaliau, kažkam reikalingas – mano mažajai draugei….
pastaruoju metu, ir dažnai vėl jaučiu nerimą, nežinau nei kodėl nei kas tai iššaukia..
bet apie tai kitą kartą
kažkaip manęs neapleidžia lengvas paranojos jausmas kad greitai viskas baigsis.
šiandien jau pripratau prie jausmo ir jaučiuosi pakankamai gerai, fiziškai, emociškai ir dvasiškai…. dabar laukiu sustikimo su 15min.lt filmavimo komanda.
šiaip, jau kol kas, viskas atrodo gerai ir tikiuosi kad tai išliks ilgam.
mano pasaulis nesustojo degti jau beveik keturis mėnesius, aš pavargau ką nors daryti kurti ir kentėti. kartais tai atrodo niekad nesibaigs, ir aš nesustosiu degęs ir skaudama galva lėksiu tolyn, prieš savo įsitikinimus ir gyvenimo vertybes.
gal viskas greitai baigsis, ir aš vėl galėsiu atsigauti ir atgauti savo jegas, gal greitai nebūsiu inkaras ir problema…. gal kada nors aš įrodysiu kad esu normalesnis negu kai esu degančiame pasaulyje……
viskas sustojo ir neteko prasmės, norisi verkti ir griauti savo keturvietį „pasaulį“, kuriame įstrigau jau beveik metus…. kūryba ir svetainės sustojo, viskas atsitrenkė į beprasmybės sieną kurioje matyt įstrigau aš pats….
aš vėl verkiu ir kartojuosi, nes mano mintys ir jausmai paaštrėjo. aš vėl pradėjau jausti ir jaustis pasidavęs , nors suprantu kad viskas turėtų kada nors ( kaip nors) baigtis.
viskas sukasi greitai ir nesustojamai…. kartais atrodo kad tu ne ten kur turėtum būti, ne ten kur tavo likimas ir kelias.
keistas jausmas kad kažkas tau pavydi kad esi toks koks esi, vėl sukelia keistos muzikos efektą.
keistas jausmas kad jie nori manim atsikratyti, kad aš sukeliu duagiausiai problemų ir nesamonių, ir vėl aš pakeliui į niekur… ir tas „niekur“ veda mane į degantį juodumų pasaulį….
jeigu tai tiesa, jie mane grąžins į „urvą“, ir aš turėsiu įrodyti sau ir kitiems kad galiu savarankiškai gyventi ir vertas savarankiško gyvenimo namų. norėčiau grįžti ten kur viskas prasidėjo, į tą vietą kurioje vėl galėčiau priklausyti sau….
žinau, kad kartais esu našta jiems ir sau. žinau, kad mano juodai baltas pasaulis šiandien labiau juodas nei baltas, ir aš neišlaikau savo gyvenimo tempo…. žinau kad esu tas kuris „atvaro“, ir visą laiką toks būsiu. kaista muzika pakeliui į niekur visada ir visą laiką bus su manimi…..
