visų pirma, nei vienas mano pagrindinių domenu neveikia. pasikorė ant laidų visas mano kombinatas 🙁
bet šiaip jaučiuosi ramus, kad nors šitas dienoraštis liko, nors refresh reikia dažnai sppaudyti…. mano geriausia naujoena, kad aš pagaliau savo kambaryje, vienas ir mano „draugas“ darosi ramus….
dabar aš galiu būti savimi ir daryti tai ką aš noriu ir kada noriu…
pastaruoju metu jaučiu kaip viskas griūna ir byra, gal tai mano įsivaizdavimas o gal tiesa…
dėl Zarasų – noriu palikti savo praeitį ten kur jos vieta, bet kuo labiau aš stringu čia tuo daugiau abėjonių man kyla. žinau jau atgal kelio nėra, bet norint man įgyvendinti savo svajonę reikia ne abėjoti, bet laukti kad kiti tavim pasirūpintų….
užsisėdėjau, jaučiu kad čia daugiau prarandu nei atrandu. man trūksta sveiko bendravimo su (gal) sveikais žmonėėmis. man reikia postūmio judėti link tikslo, kuris yra visiškas veiksnumo atsatymas ir atskratymas globos namų….
man norisi iškeliauti ir pamatyti tai ko aš visą laiką trokštu, vėl atrasti tikslą ir norą gyventi ir pagaliau įrodyti kad aš galiu savimi pasirūpini….
kelio atgal nebus, ir man to reikia kaip oro.
neriu į nežinomus vandenis, bet tai gal bus būdas nulaužti sistemą iir pajudėti savo gyvenimo link
aš pavargau gyventi su tais kuriems esu problema, viskas juda ir aš laukiu
kas už kampo nežianau, bet gyvenimas jau ne bus toks koks buvo, ir aš to su nekantrumu laukiu.
nežinau nei kur nei kada bet viskas trupa mažame mano pasaulyje. sunku suprasti ir atleisti sau, nes aš bandau apgauti save ir pabėgti iš realybės kurioje esu įstrigęs jau kurš laiką.
jaučiuosi apgautas, bandau pabėgrti nuo savęs ir laukiu kada bus geriau, bet geriau nebūna ir nebus. mokausi iš savo klaidų bet klaidų pakankamai daug kad niekas man neatleistų.
bėgu nuo savęs nes noriu pokkyčių bet neriu į nežinomybę, kuri gązdina mane. bet gal ten atrasiu save ir sau.
keista muzika, greitos mintys, pagaliau norisi ramybės ir užtikrintumo
pora dienų atgal supratau kad turėsiu palaidoti savo mėgstamiausią projektą su savo vardu…. sunku dirbti kai viskas pasikaria „ant laido“
supratau kad pasiliksiu šitoje vietoje ir tęsiu veiklą ir nebus jokio 3,0, bent jau artimoje ateityje. žinau, kad daug kas pasiges visų mano rašliavų, bet tai yra mano darbo pabaiga arba naujas startas….
nieko nepažadu, bet matysim kaip bus toliau 🙂
vakar švenčiau savo gimtadienį, ir tai buvo viena iš tų liūdnų dienų, bet šiandien supratau kad čia turiu draugus kurie man brangūs ir savi.
dabar liko tik laukimas, kada bus geriau ir kada pajudėsiu į miestelį ir kitas vietas už pensionato ribų. kartais atrodo kad gyvenimas čia užšalo į vientisą ledo luitą.
kelionė į naujus namus atrodo kad niekad neišsipldys, nors pensionato valdžia sako kad viskas vykdoma, bet mano statusas ir teismai nežinia kada prasidęs ir kuo viskas baigsis.
pastaruoju metu jaučiuosi vienišas ir vienas, nors apsuptas žmonių ir garsų bet jaučiu tik tuštumą.
ar tu mane prikelsi kai viskas manyje liepsnos beprotiška ugnimi ir neramiu pabaigos laukimu.
ar tu mane prikelsi kai viskas byrės į šipulius ir nematysiu savęs savyje.
ar tu mane prikelsi kai niekas, jokie žodžiai tavo ištarti neprisibels, kai būsi priešas, kai man atrodys kad pasaulis be spalvų.
ar tu mane prikelsi, kai aš vis dar kaltinsiu save dalykais kuriuos kažkada padariau ar ne padariau, po dešimt metų aš vis dar ieškosiu mamos.
ar tu prikelsi mane kai norėsiu ištirpti kažkieno glėbyje, ir lauksiu kol juodumos vis dar persekios mane…..
ar tu būsi šalia kai man bus tiek sunku kai aš norėsiu nusižudyti…. ar tu prikelsi mane
aš noriu kad viskas baigtūsi, mano ne saugumas veda mane į juodumas ir smurtą prieš save ir kitus.
man reikia erdvės kurioje jausčiausi saugus ir laukiamas, nes mano pasaulis netenka sukibimo ir prasmės. suprantu kad esu ligonis ir kartais aš turiu atstumti žmones kurie man brangūs ir savi.
pastarosios kelios savaitės buvo ameninis pragaras, kurį tyrėjau įveikti vienas, bet aš beveik nieko neprisimenu ir tai sunkiausias dalykas.
mano nesaugumo jausmas veda mane į juodumas bet gerai kad išsisukau be ligoninės ir dabar jaučiuosi pakankamai gerai….. tik ar ilgam….
mano pasaulis šiuo metu pilnas keistų minčių irkeistų norų.
aš vėl pradėjau bijoti savęs ir savo veiksmų kitų žmonių atžvilgiu. dabar jaučiu kaip juodumos vėl užlieja mane, ir jau kuris laikas nieko su tuo padaryti ne galiu.
įpatingai mane sužlugdė tie keturi mėnesiai izolaicijos, kai niekas nieko negalėjo padaryti, ir tai užsitesė jau kurį laiką. tame laike pasidariau piktas ir norintis naikinti save ir kitus. supratau kad man laikas gultis į ligoninę, nors jeigu išgyvensiu šitas dienas tai gyvensiu toliau…
bandau sustyguoti save, savo pasaulį, mintis ir emocijas. bandau atrasti tą žiežirbą kuri vestų mane gyvenimo keliu. todėl ir sėdžiu prie tvenkinio ir bandau surasti visa tai ko man trūksta – ramybės, noro sveikai gyventi ir sugyventi su savo aplinka.
šiandien jaučiuosi tuščias ir nesuprantu kas su manimi vyksta. žinau kad mano planas yra geras ir realus bet kiek man tai kainuos pastangų ir kantrybės.
žinau kad turiu viską čia palikti, visą komfortą, pagarbą, ir nuolaidas kurias man daro čia.
nerti į nežinią bus sunku, bet reikia nes čia jaučiu kad prarandu daugiau negu atrandu. bus sunku prarasti draugus ir įprastą gyvenimą, bus sunku prarasti savo gyvenimo draugę…. bet matyt tam aš pasiruošęs.
daug galvoju apie zarasai vs veisiejai, bet kuo daugiau aš apie tai galvoju tuo mažiau norisi man judėti tikslo link. žinoma, nežinia gązdina, bet ar tikslas vertas tos baimės ar gyvendamas ant ribos tarp juodumų irrealybės aš išeisiu sveikas…
