pagaliau įveikaiu save ir ilgajį savaitgalį….
buvo sunku ir kartais galvojau kad viskas su tuo karantinu daroma tyčia. kartais tarodė kad galėčiau susikrauti kuprinę pabėgti ir niekas kurį laiką manęs nerastų.
bet taip neatsiiko, ir aš vis dar laikausi duoto pažado nes aš esu savo žodžio žmous….
įveikiau save ir esu laimingas….. tik ateitis parodys kaip bus toliau. laukti liko dvi dienos,
Šiandien pati laimingiausia mano diena, diena kai visi mano jausmai emocijos ir patirtys bus kažkam įdomios.
Šiandien mano rašliava buvo paskelbta tarptautiniame leidinyje, bet aš neįsivaizduoju ar tai kam bus įdomu.
Bet aš jaučiosi įvertintas ir suprastas, nors tie žmonės žino mane iš mano pravardės ir istorijos kurią aš jiems papasakojau…. Kartais lengviau pasidalinti savo išgyvenimais ir jausmais su nepažystamais, negu su savo aplinka…..
jaučiu didelį dėkingumą 18percent bendruominej ir įpatingai @kay užtai kad jie ir ji mane supranta ir pripažysta mane tokiu kokiu aš esu ir galiu nesislėpti ir neslėpti savo jausmų ir emocijų…..
https://medium.com/18percent/virus-banhammer-and-my-life-f80ca242fc83
aš ilgai galvojau ir mąsčiau apie įvykius vykstančius JAV ir visą ta #BlackLifeMatter judėjimą. Žinoma aš nepateisinu policinio žiaurumo ir to kas įvyko Mineapolyje, bet manau kad yra ir kita pusė, pusė kuri šioje istorijoje liko ( ir liks) neišgirsta.
Pavadinkime tai #ALM – kuriame psichikos negalios žmonės jaučia diskriminaciją, stigmą ir neapykantą. Iš kurių atimamas jų pasaulis ir priverčiami gyventi pensionatuose….
Tai išprievartautos merginos, sulaužytais žandikauliais ir sukrėstom smegenim, kurių prievartautojai gauna lygtines bausmes arba išeina į laisvę….. nes sistema nesuveikia arba suveikia nusikaltėlio naudai…..
Tai pasaulis kuris priešinasi LGBTQ bendruominei, prisidengdami moraliniais ar religiniais įsitikinimais. Kurie turi kentėti ir slėpti savo tikrajį AŠ…. Kai valdžios žmogus pažeidžia įstatymus, gauna baudą ir vistiek kursto savo „ugnį“
Tai moterys patirnčios smutą iš savo vyrų kuriuos ta pati policija negali sutvarkyti nes jos bijo kad joms bus atkeršyta. Kurios turi gyventi prieglaudose….
Visada yra ir kita pusė kuri nevisada būna išgirsta. Aš pasiruošęs negatyvui, nes man rūpi visos gyvybės, senos ir jaunos, neįgaliojo vežimėliuose sėdinčios ir vaikštanęios gatvėm….
Todėl kad #AllLifesMatter
O tiksliau, beveik trys dienos. Ir kai pagalvoji viskas tik sapnas kuriame tavo likimas ir viltys priklausė tik nuo tavęs. Mitinis plaktukas smogė gerokai per mano psichiką ir emocijas ir tarytum viskas pasirodė lyg per veidrodį.
Per karantiną aš daug ko išmokau, tiek apie save, tiek apie kitus. Gyvenimas keturiese atnešė daug iššūkiū, bet kartu ir patirties ir noro prisitaikyti prie kitų žmonių.
Nors mano vidinis klajūnas ir kentėjo, bet aš išmokau prašyti pagalbos ir supratimo….. nors visi buvo savo problemų kiautuose. Kartais atrodė kad niekad nesibaigs visa šita istorija, ir mitinis plaktukas trankys tave per galvą vis labiau ir labiau.
Mano pirma kelionė bus aplink mano miestelį kuriame gyvenu….. o po to prasidės socialiniai projektai kelionės ir kiti gyvenimo malonumai kurie buvo anksčiau……. Laukiu nesulaukiu koks likimas laukia manęs pasibaigus karantinui……
never felt stigmatized or discriminated against my mental illness …
but sometimes it is difficult to talk about my illness , because when people come to know my diagnosis and how they are tolerant they trying to take care of me and do not talk about certain things.
I feel that people are mentally moving away from me without feeling as if I were some other creature …
I was always active and tolerant of other people’s opinion , but not always I wanted to say my diagnosis , I wanted to hide the fact that I do not lose people’s attention … silence gives rise to misunderstanding …
I want to say that there are a variety of mental conditions and disorders but often feeling much like a leper … why diabetes or cancer presents different feelings and different responses?
I have concluded that people are afraid of mental illness , because it can happen to every man, and verily, I do not need much to make this happen .
Sometimes it seems that the fear that I am not ill predictability , unstable, and all kinds of different -able …
I do not want to talk about the media portrays us in a negative side, although statistics say otherwise …
I made another one conclusion … no illness makes me ill but other people’s understanding makes me more ill than I am .
Pagaliau atėjo metas pamatyti ar galiu save įveikti.
Mano vidinis klajūnas nerimsta ir nori pabėgti iš pensionato.
Daug apie tai galvoju ir matau tuos mėnėsius kai buvom karantine ir kažkokiu būdu aš sugebėdavau išlikti ramusl kažkokiu būdu nepadariau klaidų kurios kitiems sukeltų problemų.
Bet dabar man atrodo kad situacija kitokia, kai visurnatgijo laisvė, mes likome uždarytil
klajūnas nori laisvės bet kokia kaina ir pažadas duotas ir aš jo laikiysiuosi……
jaučiu kad vėl perdegu ir perdeginu save.
Kartais atrodo kad nemiegota naktis vėl gali mane išvaryti iš prto, o poilsis gali taip ir neatsitikti.
Kava, kompiuteris ir cigarilės – mano nakties receptas.
Bet pastaruju metu galvoju apie save karantiną ir jo pabaigą, vėl aplanko savižudybinės mintys.
Karantinas mano smegenyse dar liks ilgam ir tada visko gali atsitikti…..
jaučiuosi lyg kalėjime, nors galbūt, dėjau daug vilčių kad pagaliau galėsiu pajudėti iš mirties taško. Nežinau kodėl bet vis labiau ir labiau einu iš proto, kad viskas neaišku nei kaip nei kada. Nors dabar yra laisvė, bet ta laisvė kainuotų dvi savaites izoliacijos ir du testus dėl viruso.
Kartais man atrodo, kad aš neatsilaikysiu ir pbėgsiu iš pensionato, nors kai kam pažadėjau kad to nedarysiu ir nesukelsiu problemų…..
Daug skambinau savo tikintiems draugams ir prašiau kad mane palaikytų visoje situacijoje. Skambinau ir savo psichologei ir prašiau kad ji pasitartų su daktaru dėl vaistų. Yra dar vienas sprendimas, sprendimas galimas bet nenoriu apie tai galvoti. Tas sprendimas – ligoninė.
Bandau save įtikinti kad tai ilgai netruks, bandau, bet kuo labiau bandau, tuo labiau neišeina. Jaučiuosi kaip klaida kurios negalima ištaisyti.
Nors žinau kad aš turiu surasti išeitį ir nesielgti kvailai, bet ledas per plonas, bet tikiuosi, kad aš surasiu tai kas man padės išbristi ir neįlūžti.
Šiandien, gal būt, paskutinės dienos kai mes gyvename karantino situacijoje. Šiandien aš supratau kokia skani ir brangi laisvė, laisvė kurios daugiau nenoriu prarasti. Pagaliau baigėsi važiuojančio stogo istorijos, pagaliau baigėsi noras atlikti „laisvės šuolį“.
Dabar kiekvieną dieną ieškosiu mažo stebuklo savo gyvenime ir branginsiu kiekvieną dieną lyg paskutinę….
Iki kito susitikimo kitoje tvoros pusėje.
….išsiderinau, ir visiškai praradau save…. jau ne tas metas kai galėjau parom nemiegoti ir būti už save atsakingu. 13 metų atgal man buvo nesvarbu, diena ar naktis būdavau gyvas ir atsparus viskam
dabar jau kitaip, bijau sumaišyti dieną su naktim, nes nuo to vėl kenčia mano psichika ir miego ciklas. kad ir šiandien po projekto darymo ir nemiegos, miegojau beveik visą dieną ir dar noriu.
pasenau ir netenku jegų ir kantrybės, šiandien reikės gerti vaistus ir normaliai eiti miegoti…..
nors, atgyju naktį, iš įpročio ir matyt nereikėtų skūstis…..
laukite tęsinio……
Žinau kad pasaulis jau nebus toks koks buvo. Virusas paskleidė baimę ir ji užkariaus visus ir viską. Mano šalis atšauks karantiną, bet jis dar ilgai bus žmonių smegenyse.
Dabar kai viskas beveik baigta aš nesidžiaugiu bet labiau liūdžiu, nes visas laukimas gali dar prasitęsti, bet tiek laukiau matyt palauksiu dar , o banhameris bus paslėptas ir kas toliau.
Žinau, kad dar bus apribojimų, bet laukti verta…..
Tikiu kad tai bus atsikvėpimas nuo įsiūčio kuris jau perpildė mano taurę…. gyvenu laukdamas ir nekantrus, pažiūrėti ar dar mus kalins kaleime kuris vadinasi karantinas ( ir jaučiu kad taip)
