bandau atrasti save bet krentu tolyn
mintys lekia tolyn ant popieriaus lapo
turiu draugų bet jaučiuosi vienišas
tamsu ir lyja lauke o sieloje nerimas ir tuštuma
kiek naktų nemiegota kentėta ir laukta
kiek nerta į juodumas ir atgal sugrįžta
juodai baltas gyvenimas pasitinka mane
man nereikia namų kuriuose vienas esu
laukiu ir viliuosi kada bus geriau
bet tik lietus šaukia mane
nesigailiu savo pasaulio dienų tarytum viskas baigta tik aidi tolimi žingsniai kai tiksi ir dega o pasaulis ramus nieko nesiklauso nenoriu gsilėtisir teisti kitus nesigailiu savo pasaulio naktų tik vis praeitis beldžiasi į sielą tik ateitis jos neatrakina nesigailiu savo pasaulio rytų miestas tolimas ir atimas kažkur kelios ryto stebuklingos minutės prieš aušrą ir vėl tu judesyja nesigailiu savo gyvenimo vakarų kava cigaretės ir pokalbiai be galo jazinėz nuotaikos ir naktinis miestas ir aš nesigailiu savo praeities dienų
išaušta rytas kurio laukiu
gyvenime šitam viskas kas liko
nauja diena viską parodys
kiek man liko noro būti savimi
vis dar jaučiu kaip bėga laikas
upėm likimo kiek man visko liko
klausimai be atsakymų juodumos arti
dar čia ar ten toli ar kažkur
išaušta rytas kurio laukiu
laikas įšales o aš kartu
likęs tik tušinukas ir popieriaus lapas
šį rytą geriausi draugai
kažkur už lietaus lašų pasislėpęs
gyvenimas liūdnas ir kalėdos
niekaip negaliu priprasti kai lieku vienas
lieku vienas pasiklydęs lietaus lašuose
ir nėrs artimų ir brangių žmonių šalia
tik liūdesio šventės nerimas už lango
ir kelionės po juodai baltą pasaulį
pavargau girdėti tuščius žodžius pavargau ieškoti ir nerasti tarytum mirtis viską išspręs kai liks tik nerimas aplink jau galvoju apie pabaigą ten kur pradžia sunku atsisakyti laisvės ir kelio sunku melstis kai viskas griūna diena iš dienos nieko gero nevyksta o aš laukiu kol atsivers durys ir vėl kelias pasitiks laukiu akimirkos tolimam kelyje saulės patekėjimo ir nusileidimo
aš vis dar čia
kur gyvenimas bėga ir kelias vigiuoja tolyn
aš vis dar čia
kur ežeras ir miškas mano draugai
aš vis dar čia
kur viskas kas artima ir sava
dingo kažkur visatos pakraštyje
aš vis dar čia
laukimas ir sunkūs žingsniai
aš vis dar čia
man liko gyvenime šitam
ir vis dar bandai išgyventi
aš vis dar čia
krenti kyli atsistoji eini
ir vis dar lieki čia
keista erdvė tarp saulės ir mėnulio mano ir tavo besisukantys pasauliai jie moko kad viskas baigta o tu tiki kad tai pradžia keista erdvė tarp saulės ir mėnulio vienišam klajūnui pamestas kelias ir žvakė viena tolimam lange ar degs ji kai aš būsiu toli savas pasaulis verkia ir raudoja aš dar negsiniu klajūnų laužo ir tegul jis degs toje keistoja erdvė tarp saulės ir menulio
