nemiegota naktis vėl veja tolyn tolyn į pavargusį protą vėl laukiu tylos ir ramybės o gaunu tik triukšmo rykštę norisi mušti ir nesivaldyti bet ne tam aš gyvenu laukiu meldžiuosi ir tikiu kad kažkur pasislėpus ramybė šiandien viską atiduočiau už valandą miego ir ramybės kad greičiau naktis pasibaigtų ir galėčiau viską pradėti iš naujo
Category Archives: Nauja Poezija
galbūt
galbūt atėjo metas nurimti kai viskas kas liko tik prisiminimai ir tolimo kelio dulkės ant batų galbūt atėjo metas susitaikyt kad viskas tik sapnas atmerktom akim tik noras pabusti ir nerami realybė beldžias į sužeistą protą galbūt atėjo laikas negalvoti ir viską palikti likimo valiai tik dievai apkurtę nesiklauso ir aš neriu į juodumas gilias
šį rytą
nerandu sau vietos šį rytą kai viskas prasideda aš sustoju mintimis tolyn klajoju kol kelias atsivers eiti tolyn nerandu sau vietos šį rytą muzika keista aplink mane ir viskas taip paprastai neramu ir apkurtę dievai jau negirdi manęs nerandu sau vietos šį rytą tiek daug norisi pasakyt bet minrys toli juodai baltoje erdvėje vietos nėra tau man ir jiems kitiems
kur
kur veda mano klajūno dalia kokį vardą sau pasirinksiu ar dar laukia kažkas manęs kai iš savęs sugrįšiu tyliai lietus barbena į palangę pavargusiai sielai ieškant ramybės tylos ir vilties begaliniam triukšmę kai viskas tik muzika keista nieko daugiau nelieka tik tolyn bėgančios mintys o aš užstrigau tik juodai baltas pasaulis ir kvaila viltis man liko kelyje šitam
be pavadinimo
apgautas laikas kiek man jo liko šitam gyvenime aš pasiklydau kelyje kuriam niekas nelaukia pilna svetimų veidų auksiniam narve man atsibodo sapnuoti svetimą gyvenimą kai savojo niekad neturėjau kelionių prisiminimai bėgimas nuo savęs viskas kas liko man čia ir dabar atrodo gyvenu gerai bet sau nepavydžiu iš praeities man liko tik griuvėsiai o viskas rūke rutinos plaukia tolyn pro mane
gyvenimas
klausimai tie patys o atsakymų nėra noriu viską baigti bet kelias šaukia mane neramios dienos ir naktys čia nėra vilties tik apgaulė tolimi keliai ir šauksmas gimtinės svetimi ir savi seniai prarasti čia tik keli draugai šalia ar man verta laukti kol nurimsiu o mintis greita popieriaus lape ir gyvenimas mėnulio šviesoje
kai tikiesi
kai tikiiesi dangaus o gauni tik skausmą kai tikiesi ramybės o gauni tik nrimą tie kurie būna šalia vis toliau ir toliau ir gyvenimas per nervus byra ir merdi lauki ir tikiesi bet viskas keičiasi man norisi tyliai verkti vis dar yra vilties bet ji toli kai viskas tik begalinis laukimas skauda ir mėnulio pilnatis tyliai juokiasi iš mano likimo o aš kentėsiu ir lauksiu ir viskas tai man tik liko
kodėl
kodėl mano pasaulis byra ir merdi
kodėl kas svarbu liko toli
vienas likau vienas ir liksiu
stebėdamas pasaulį pro narvo grotas
kodėl laukimas tampa mano priešu
kodėl greitos mintys neduoda ramybės
tiek nedaug iki laimės trūksta man
atsidurti kelyje su savo kuprine
ir viskas ką turiu ir ko gailiuosi
tai žaizdos mano širdyje
kodėl viskas taip arti ir toli
kodėl vėl jaučiuosi pasiklydęs
