dižiausias noras vėl klajoti po savo pasaulį nejausti skausmo nerimo ir nevilties pamatyti viską naujom akim ten kur savi šilti veidai didžaiusias noras vėl atrasti save pabandyti vėl ir vėl uždaryti praeities duris jaustis saugiai kai likimas daužo ir nematyti šaltų svetimų veidų didžiausias noras būti su mylimu žmogum jaustis kažkam reikalingam ir nebūti vienam jausti jos ranką savoje ir karu pasiklysti pasaulyje vienam
Category Archives: Nauja Poezija
tiek daug
tiek daug liko neišlaukta ir nepasakyta tiek daug liko kentėta ir nemiegota nepalik manęs kai skauda ir dega noriu išlikt bet manęs niekas nelaukia kelias driekiasi tolyn bet ne mano likimas kuriuo einu man nepriklauso tik neliko aplink išmintingų žmonių pats skęstu tarp sienų keturiu nesugrįšiu ten kur mano laikas o viskas tik sapnas iš kurio nepabusiu taip pasiilgau blyksnio kelio vingio ir keistų pakeleivių jame nemiegota naktis išlauktas rytas slogi diena veda į beprotybę o kas šalia
aušros metas (04.22 am)
keistas jausmas tarp nakties ir ryto kai viskas tik pabaigos pradžia ir nemiegota naktis virsta mažu stebuklu atsigauni tame kas esi laukimas ir muzika keista aplink tave čia viskas prasideda ir baigiasi kaip po kalėjimo ateina laisvės jausmas keistas jausmas tarp nakties ir ryto kur nėra nei tavęa nei manęs tik aušra ir visas gyvenimas tinkle apgaubtam ryto pradžios
pyktis
nenoriu pykti nes pasaulis piktas
kai viskas nerimas ir depresija
nenoriu matyti pasaulio pabaigos
bet apkurtę dievai neklauso maldų
laisvę praradęs tik tada supranti
kaip trūksta vienintelio oro gurkšnio
tik praradęs savo žmones supranti
kaip trūksta bendravimo ir žvilgsnio
gal kada nors viskas baigsis
pamečiau skaičių vienatvės dienų
nors apsuptas draugų bet kenčiu
diena po dienos kelionė į niekur
bet dabar nematau prasmės
kai gyvenimas rieda į niekur
laiškas
rašau laišką iš pasaulio krašto
kas kelio vingis užstrigęs karantine
ir nesimato gyvenimo prošvaistės
viskas kas liko nerimaas ir depresija
rašau laišką iš svetimų namų
uždarytas klajūnas gyvenimas keturiese
ir nesimato kad durys atsivers
vis tolyn kelio vingis ir juodumos vis arčiau
rašau laišką nuo išsvajoto kelio vingio
kuriame nebus nelaisvės tik kelio dulkės
ir atrasti žmonių likimai tylūs garsūs
ir toks gyvenimas kurio laukiu\
naujas gyvenimas
neraniems pasauliams atiduodu savo kelią nemeriems klajūnams palieku laužą kūrent tai tik gyvenimas kurį reikia nugyventi stotelėj šitoj ilgai nestovėsiu juačiuosi atgyjąs ir gyvas gyvenu ne vienas ir mano [asaulis pasidarė spalvotas draugai šalia ir ko daugaiau reikia-
….mano galvoje……
mano galvoje siaučia mintys neramios greitai sukasi mano pasaulis nemiegota naktis auštantis rytas o juk nuo gyvenimo vaistų nėra tyliai kenčiu ir vis dar laukiu kada viskas baigsis ir kelias atsivers muzika keista nuo sutemų ligi aušros lieka tik beprasmis gyvenimas tikiu kad kada nors viskas baigsis tikiu kad durys atsivers tik pasaulyje pilkam tiek nevilties ir juodumos neramios vis dar šalia
vienas
vienas likau vienas ir liksiu šitam pasaulyje ar kitam kai viskas maišosi juodumose ir pasaulis netenka spalvų tamsu ir pilka tik vėjas klajūnas seka pasakas apie tolimą laisvę švilpia lange ir man neramu kada durys atsivers nemiegotos naktys varo iš proto o šviesios dienos pilnos nerimo pavargau laukti ir kentėti turiu viltį bet ji toli
vėjas lange (shortas)
sena malda stringa gerklėje ir žodžiai paparasti netenka prasmės kai viskas kas liko tik vėjas lange nešantis skaudų laisvės prisiminimą
kaip širdis trokšta
kaip širdis trokšta ramybės bet jaučiu kaip viskas bėga pro mane gyvenimas svetimas tapo dar svetimesnis kai aplink slakioja juodumos ligos kaip širdis trokšta vilties kai viskas tik uždartos durys viltis kad bus geriau kažkur toli tarp šaltų sienų ir svetimų veidų kaip širdis trokšta meilės kai mylimas žmogus šalia jau nebaisu viską išgyvensim ir jau atgyja ramybė viltis ir meilė
