sveiki atvykę į 2021

kažkas pasakė kad esi savo gyvenimo kalvis, bet dabar noriu kad išsipildytų mano mažos svajonės ir kad pagaliau galėčiau vėl viską pradėti iš naujo…..

tikiu skiepais, ir tai gal vienintelė išeitis kad viskas pradėtų judėti…. tikiu žmonėmis, ir šiais metais vėl norėčiau atrasti kažką sau artimo – veiklą, keliones, pagaliau bet ką………..

žinau kad gali būti blogiau, ir kaip juokauju , visada bus, nes tokia žmogaus natūra….. tikiu kad viskas bus geriau ir geriau…….
pagaliau, kad šie metai, pagaliau atneštų man nusiraminimą, pasitikėjimą savimi, ir kad aš atrasčiau norą savės nenaikinti…..

pyktis ir priešai kurių nėra

prisimenat, kai pasakojo istoriją apie „sulūžūsį muzikantą“… šiandienn supraatau kad mums ne pakeliui kartu, ir kartais ieškodmas priešų kur jų nėra, jis mane veda į juodumas…
šiandien supratau kad męs esame skirtingi žmonės, ir jeigu aš sakau, tai męs ištikrūjų tokie esame.

kai pagalvoji, tu esi pastoviai įsitempęs ir lauki smūgio iš savo „priešų“, todėl, manau, jis negali užmigti ir jam reikia tablečių. o gal jis taip įsijautė į savo vaidmenį kad negali būti kitoks. arba aš bandau pakeisti nepakeičiamus dalykus….

matai, aš žinau kad su juo man ne pakeliui, ir tada stengsiuosi su juo kuo mažiau bendrauti, nors nemėgstu taip elgtis. bet jis vis labiau ir labiau mane veikia….

suprantu kad, gal tai yra jo liga, bet kodėl tai turi įtakoti mane…..

Apie savo ligą [2013]

Man sunku kalbėti apie savo ligą, nes daug prisiminimų užplūsta mane bet pabandysiu.

Pirmas jausmas – nežinai kas su tavimi darosi. Tiesiog, leki be tikslo, valkatauji del to kad kažkas tavo galvoje pastoviai tau tai liepia daryti. Skaumas ir visiškas „bombos“ tiksėjimas mano galvoje.
Nežinomybė kuri nuvedė mane į mano pirmą ligoninės etapą.

Antras jausmas – nežinomybė ir baimė.
Pradėkim nuo baimės… bijojau prarasti save, savo kurybynį save, nes beprotybės metu aš parašiau geriausius tekstus. Bijojau prarasti savo beprotybę – savo kūrybiškumo variklį.
Pabaikim neigimu, tiesiog, kvailu įsitikinimu kad galiu pasveikti, negerian vaistų, nesilankant pas daktarus. Tiesiog, neigiant visus ir viską… Kartais būdavo prašoma pagalbos, arba kalbamasi su aplinkiniais bet tai būdavo labiau rėkimas ir savo tiesu įrodinėjimas… agresija, kuri mane atvedė į antrą ligoninės ratą…

Trečias jausmas – agresija. Antrame ligoninės rate dažnai mušdavausi su savo aplinkiniais. Tėtį įpatingai. Kai viskam pasidarai jautrus, kai kiekvienas žodis iš jo ar mamos lūpų užkurdavo laužą mano galvoje, viskas tada ir prasidėdavo, ir galėdavo tęstis visą dieną… ir vakarą. Kol būdavo iškviečiami JIE, ir vėl mane uždarydavo.

Ketvirtas jausmas – man patiko sirgti. Ištikrūjų, kai viską apmąstai, man patiko sirgti.

Būti laisvu idaryti ką nori. Man patiko būti nekontruoliuojamu ir nieko nekontruoliuoti, nes aš „durnas“ ir man viskas galima.

Penktas jausmas – ligoninė. Man patiko tos trumpos „ nubudimo“ akmirkos.
Man patiko ligoninė, nes ten jaučiausi apsaugotas nuo kitų, nuo savo beprotybės ir kitų problemų….

aš pavargau

Aš pavargau klajoti po šitą 70 žingsnių “skardinę”, ir laukti kažkokio stebuklo kuris man padės susitvarkyti su emocijomis ir psichine būkle.

Aš pavargau ieškoti pagalbos, kai viskas kas būna ir yra brangu, dingsta po viruso ar netaktiškumo ar nenoro dirbti skraiste. Žinau mes visi pervargę ir aš vis labiau ir labiau jaučiuosi kaip sušiktų sraigtelių sragtelis.

Aš pavargau laukti kol viskas baigsisi, nes man atrodo kad taip lengvai nesibaigs, nei man nei kitiems. Aš noriu vėl išjudėti kažkur toliau, nors žinau kad neįmanoma, bet aš to labai laukiu.

Aš pavargau laukti kažkokių gerų žinių, nors viskas ant tiek pavirto triukšmu, kad nežinai kas tikra, o kas tik socialinių tinklų “ šauksmas”… viskas dabar atrodo tik burbulo pūtimas, ir niekas nepaskys kas ir kiek iš visko uždirba ( uždirbs).

70 žingsnių mane varo į neviltį ir aš nekartą galvojau šokti iš balkono kuriame dabar sėdžiu ir rašau šitą rašlaivą. Mane į neviltį varo mano draugo A.D atsidūrimas izoliatoriuje, nors jis niekur neturėjąs stipraus kontakto kad galėtų užsikrėsti. Manau kad tai klaida ir kad testas buvo klaidingas, nors niekas nenori sakyti tiesos. O gal tiesiog, jos nėra, ir mano draugas, konspiratorius, yra (buvo) teisus.

Aš pavargau ir nežinau ką man daryti toliau, kartais man skauda, kartais (kaip dabar) einu iš proto. Nežianu koks pasaulis bus rytoj, nes jau šiandien viskas ritasi į niekur, ir man nesinori visko baigti nepasižiūrėjos kas bus toliau… o toliau gali būti bet kas….

tegul tai būna be pavadinimo

seniai norėjau parašyti šitą straipsnį, seniai galvojau apie savo ligą ir gyvenimo situaciją į kurią pakliuvau…..

žianau kad šitam pasaulyje yra daug žmonių kurie pavydėtų man vietos kurioje dabar esu, bet ne apie tai aš čia.
nežinau ar prakeikti ar palaiminti mano mamą, kuri stovėjo tarp dviejų ugnių ir galbūt mane išgelbėjo nuo blogesnės ateiies kurią galėjau turėti…..
matai, aš gyvenau abėjose gyvenimo pusėse. gyvenau klajūno, valkatos, prabangų gyvenimą, bet visą laiką jausdavausi kažkodėl nesaugiai, tada gyvendavau ligonio gyvenimą psichiatrijos įstaigoje…..

jau greitai 10 metų kai aš gyvenu pensionate, ir čia vėl savo gyvenimo problemos, džiaugsmai ir rūpesčiai…… mano gyvenimas tapo sėslus, bet kokia kaina, ir psichiškai morališkai ir dvasisškai…… kartais atrodo kad jiems visiems mes nesvarbūs ( aš nekalbu apie pandeminį nuovargį dėl viruso) bet kartais pagalvoji kodėl kai kurie personažai elgesi kaip jie nori, o tu turi laikytis taisyklių. kartais norėtūsi padaryti kažką kvailo, ko jie iš tavęs nesitikėtų……

laukite tęsinio

atleidimas ir supratimas

per paskutines kelias dienas supratau daug dalykų dėl savo santykių ir gyvenimo kuriame dabar esu.
supratau kad žmonėms reikia duoti erdvės, kad ir mano mama nusprendžiau jai daugiau neskambinti ir nebendrauti su ja jeigu ji to nenori. ir dar supratu pagrindinį dalyką, tėvų nepasirinksi….. nepasirinksi ir tų žmonių elgesio ir noro save naikinti….. tai jau mano tėvo pasirinkimas ir aš galiu tik melstis ir dėkoti Dievui kad viskas pakrypo šita linkme.
supratau kad Veisiejai yra mano tvirtovė iš kurios nenoriu pasitraukti, nes čia, kad ir kaip būtų sunku gyventi aš atsidūriau ne veltui…… supratau kad Dievas man davė kitą šansą būti gyvam ir neatsidurti kalėjime padarius kažką blogo, arba išvis nesulaukti rytojaus…… daug žmonių man sakė kad nuo savęs nepabėgsi….. ir tai man davė supratimą ir liudijimą kad viskas įmanoma ir viskas išeis man (mums) į gera, nes su Dievu taip turi būti visada.

duobė

jaučiu kad su tuo viruso reikalu aš vis labiau ir labiau krentu į duobę. jaučiu kad man reikia stipresnės pagalbos negu gaunu dabar, net galvoju apie įstaigą.
bet viskas jau perpildyta, skaičiau kad jau 95 procentai lovų yra užimta viruso pacientais…..

o ką daryti tokiems kurie, kaip aš kapanojasi visame tame psichikos sutrikimo rate, kurie uždaryti pensionatuose, ir negali pajudėti ir užsiimti veikla kuri jiems atneša palengvėjimą…. jaučiu tą norą viską baigti savižudybe, nes dabar jaučiu tą duobę, kurioje, kaip kurie žmonės pastebėjo, esu save užkasęs jau nuo visų karantinų pradžios….

žinau visas pasaulis kenčia, bet aš nenro teisintis, bet šiuo metu man pačiam išgyventi reikia….. ir gal skambės savanaudiškai, bet dabar atėjo laikas, arba aš arba mane.

kitoks pasaulis

Tai visiškai arti ir tuo pačiu metu toli, tikėjimas ir nepasitikėjimas kažkur mano galvoje visada šalia.
tai visiškai toli ir kažkur arti, keisti jausmai, lenktyniauja mano pasaulyje kurio, gal ir nėra….. prisimenu žmones, erdves, kelius ir pakeles….. prisimenu ir gailiuosi kad nebuvau tai kas galėjo man leisti gyventi normalų gyvenimą.

Dabar viskas užmiršta ir neramu, kada viskas baigsis ir kaip pasaulis kurio nėra gyvens toliau.
tai kažkur šalia ir toli, keista muzika, prarastas noras gyventi kai jautiesi niekam nereikalingas, nei sau nei kitiems…. viskas kas kažkada man teikė malonuma dabar išgaravo, liko tik skausmas ir neviltis kad niekad nebus geriau…. nors kai kurie žmonės gyvena situacijose kuriose yra blogiau…..
ir man tai primenama visada ir visą laiką, kai atrodo kad patarimai nieko verdi, kai viskas dega ir tu jauti tik norą naikinti ir smurtauti. kartais atrodo kad patarimai yra duodami, kad jie būtų duodami……

beprasmybė

užrašai ir kalendoriai netenka prasmės
kai viskas tik 70 žingsnių dėžė
ir vėl gyvenimmas įšalęs vienatvės lede
nes išėjimo atgal nėra

lauki ir tikiesi kad tai ne tiesa
bet vėl atsimuši į uždarytas duris
užrašai ir kalendoriai netenka prasmės
70 žingsnių atrodo kaip visas gyvenimas

lauki ir tikiesi kad vėl atsidays
durys į mažą laisvę
nors viskas atrodo taip toli ir neramiai
tarp draugų jaučiuosi vienišas ir vienas

bandau neapsigauti bet laukiu ir tikiu

 

zoom’as apie psichikos sveikatą

vakar dalyvavau zoom’o susitikime apie psichikos sveikatą. buvo įdomus pokalbis, išgirsti kitų žmonių istoriją, nors kai kurias iš jų žinau iš ankstesnių Human Library renginių ir įvykių.
aš neturiu akademinių žinių apie psichiatriją ir psichikos sveikatą, aš kalbėjau iš savo patirties ir pykčio, frustracijos ir noro būti ir pamatyti kaip kiti reguos…..

nors visi sako kad viskas buvo gerai, bet man atrodo kad su savo hiperaktyvumu truputėlį perlenkiau lazda…. negaliu patikėti kad įveikiau savo onlino baimę, nors pats dirbu su internetu….. džiaugiuosi kad galėjau pasakyti kažką kas kitus supažindintų su mūsų pasauliu. supratau kad mano principas „sharing is caring“ yra mano ginklas prieš kitų žmonių baimes ir nesupratimus.
džiaugiuosi kad buvau to dalimi, laukiu video įrašo, ir žiūrėsim kas ir kaip bus toliau.