vakar švenčiau savo gimtadienį, ir tai buvo viena iš tų liūdnų dienų, bet šiandien supratau kad čia turiu draugus kurie man brangūs ir savi.
dabar liko tik laukimas, kada bus geriau ir kada pajudėsiu į miestelį ir kitas vietas už pensionato ribų. kartais atrodo kad gyvenimas čia užšalo į vientisą ledo luitą.
kelionė į naujus namus atrodo kad niekad neišsipldys, nors pensionato valdžia sako kad viskas vykdoma, bet mano statusas ir teismai nežinia kada prasidęs ir kuo viskas baigsis.
pastaruoju metu jaučiuosi vienišas ir vienas, nors apsuptas žmonių ir garsų bet jaučiu tik tuštumą.
ar tu mane prikelsi kai viskas manyje liepsnos beprotiška ugnimi ir neramiu pabaigos laukimu.
ar tu mane prikelsi kai viskas byrės į šipulius ir nematysiu savęs savyje.
ar tu mane prikelsi kai niekas, jokie žodžiai tavo ištarti neprisibels, kai būsi priešas, kai man atrodys kad pasaulis be spalvų.
ar tu mane prikelsi, kai aš vis dar kaltinsiu save dalykais kuriuos kažkada padariau ar ne padariau, po dešimt metų aš vis dar ieškosiu mamos.
ar tu prikelsi mane kai norėsiu ištirpti kažkieno glėbyje, ir lauksiu kol juodumos vis dar persekios mane…..
ar tu būsi šalia kai man bus tiek sunku kai aš norėsiu nusižudyti…. ar tu prikelsi mane
aš noriu kad viskas baigtūsi, mano ne saugumas veda mane į juodumas ir smurtą prieš save ir kitus.
man reikia erdvės kurioje jausčiausi saugus ir laukiamas, nes mano pasaulis netenka sukibimo ir prasmės. suprantu kad esu ligonis ir kartais aš turiu atstumti žmones kurie man brangūs ir savi.
pastarosios kelios savaitės buvo ameninis pragaras, kurį tyrėjau įveikti vienas, bet aš beveik nieko neprisimenu ir tai sunkiausias dalykas.
mano nesaugumo jausmas veda mane į juodumas bet gerai kad išsisukau be ligoninės ir dabar jaučiuosi pakankamai gerai….. tik ar ilgam….
mano pasaulis šiuo metu pilnas keistų minčių irkeistų norų.
aš vėl pradėjau bijoti savęs ir savo veiksmų kitų žmonių atžvilgiu. dabar jaučiu kaip juodumos vėl užlieja mane, ir jau kuris laikas nieko su tuo padaryti ne galiu.
įpatingai mane sužlugdė tie keturi mėnesiai izolaicijos, kai niekas nieko negalėjo padaryti, ir tai užsitesė jau kurį laiką. tame laike pasidariau piktas ir norintis naikinti save ir kitus. supratau kad man laikas gultis į ligoninę, nors jeigu išgyvensiu šitas dienas tai gyvensiu toliau…
bandau sustyguoti save, savo pasaulį, mintis ir emocijas. bandau atrasti tą žiežirbą kuri vestų mane gyvenimo keliu. todėl ir sėdžiu prie tvenkinio ir bandau surasti visa tai ko man trūksta – ramybės, noro sveikai gyventi ir sugyventi su savo aplinka.
