nesigailiu savo pasaulio dienų tarytum viskas baigta tik aidi tolimi žingsniai kai tiksi ir dega o pasaulis ramus nieko nesiklauso nenoriu gsilėtisir teisti kitus nesigailiu savo pasaulio naktų tik vis praeitis beldžiasi į sielą tik ateitis jos neatrakina nesigailiu savo pasaulio rytų miestas tolimas ir atimas kažkur kelios ryto stebuklingos minutės prieš aušrą ir vėl tu judesyja nesigailiu savo gyvenimo vakarų kava cigaretės ir pokalbiai be galo jazinėz nuotaikos ir naktinis miestas ir aš nesigailiu savo praeities dienų
Yearly Archives: 2020
netikrumas
labai norėčiau pamatyti Gyvosios Bibliotekos žmones gyvai ir betarpiškai, bet niekaip negaliu apsispręsti važiuoti man ar ne…. kitas dalykas be karantino yra tai kad neturiu pinigų kelionej, o skolintis iš kudliaus nelabai norisi…..
kitas dalykas, nepamatysiu savo „švieselės“ Ingos, kurios gyvai nemačiau jau nuo vasario mėnesio, kai buvome knygų mugėje.
nemėgsu bendrauti per kompiuterį, nes nejauti žmogaus su kuriuos kalbiesi emocijų ir akių žvilgsnio, ir gal bendravimas per kaukę manęs irgi nesužavėtų.
prisimenu, kai buvau Rūdiškėse, niekaip negalėdavau pažinti žmonių kuriuos seniai mačiau, taigi sprendimas padarytas – teks bendrauti tinkle…..
sprendimas jau padarytas
NWYR – Dragon
kažkur kažkas
kažkas sukūrė mano gyvenimą kuio negaliu vadinti savo, jaučiu kad negaliu pažinti ir suvokti, nei savęs nei savo aplinkos.
dropas tame kad būdamas pensionate pritraukiu 90 procentų neigiamų žmonių, o kitus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
nors praėjo 9 metai, bet kartais pavadinu tai savo namais, bet mintyse grįžtu į savo praeitį ir žmones su kuriais norėjau ir galėjau bendrauti. tai buvo mano aplinka kurią sukurdavau pats sau…. bažnyčios ir jazzas, neįgaliųjų bendruomenės ir naktinis miestas po gigg….. tiesiog dabar tai tik prisiminimas, nes tai kas buvo, kad ir kaip norėčiau, niekada negrįž…..
kai kurias praeities duris reikia uždaryti, kai kurias reikia truputį uždaryti, kai ką reikia prisiminti iš geros ir pozytyvios pusės. aš savo gerosios praeities nenoriu prisiminti su skausmu, tegu tai mane šildo, ir duoda man vilties kad vėl viskas sugrįš.
liga ir reikalingumo jausmas (atsititiktinė logika)
noriu būti kažkam reikalingas,nes tada jaučiuosi stabilesnis ir ramesnis.
matai, mano ligai reikia prie kažko prisiršti kad jausčiausi kažkam riekalins. nors dabar vis labiau ir labiau jaučiuosi pažeidžiamas nes nėra tikslo, tikslo dėl kažko, nes kartais net pats sau jautiesi nereikalingas. o tada gali nutikti bet kas.
taip ir šiandien mano kuratorė pensionate padėjo man ir vistiek man nepaaiškėjo kodėl ji mato manyje daug daugiau nei pats savyje galiu įžiūrėti.
kartais man atrodo kad kai kurie žmonės specialiai veda mane prie ribos, nors žinau kad aš pats būsiu kaltas jei ją peržiangsiu. „dainuojanti kiaulė“ „pūkas“ ir „plepys“, vėl atsireanda personažų kuriuos norėčiau sumušti, bet riba labai trapi….. ir ne jie būtų kalti, bet aš ir viskas vėl nueitų į niekur.
aš traukiu kvailus žmones aplink save, nors mano gyvenimas ten buvo kitoks. ten buvo žmonės su kuriais norėjau ir galėjau bendrauti pagal savo protą ir supratimą. aš noriu pabėgti iš pensionato nes nematau prasmės nei žmonių su kuriais bendrayti, nes viskas veda į pyktį, muštynes ir kitus nesusipratimus.
graužtukas
per savo kelionę pamačiau tai kas dabar neduoda man ramybės ir sielos taikos.
tai mano tėtis, kuris neišlipa iš alkoholio ir tai mane liūdina.
matai, jis kad koks bebūtų jis mano kraujas ir siela, pamačiau ir man pasidarė taip graudu ir neramu.
žianau kad aš nieko negaliu padaryti ir jo apsaugoti, galų gale, išmušti tai jam iš galvos, bet man sunku ir nelengva…. nors žianau kad jis vartoja nes jam tai patinka.
jis susenęs ir jeigu aš jį prarasiu aš jausiuosi ne kaip, net galvoju apie savižudybę ir gal tai jo pasirinkimas, bet jis man neleidžia visiškai uždaryti savo praeities durų.
šiandien
šiandien aš nusprendžiau atiduoti save į kito žmogaus rankas. šiandien aš ir mano draugė nusprendėme pabandyti gyventi kartu. aš bijau dėl savo sutrikimo, kad ji gali nukentėti, nes niekada nenorėjau kad ji mane matytų mano blogiausiomis akimirkomis
ji mano mažasis daktariukas, nes kai ji šalia aš jaučiuosi laimingas ramus ir kažkam reikalingas
aš rizikuoju – būti atviram ir pažeidžiamam, bti savo gerosia ir blogose būsenose…..
bet ne aš pasirinkau o ji mane pasirinko, jaučiuosi už ją atskaingas… nesupraskite klaidingai, myliu aš savo mažajį katinėlį ir kuo toliau tuo labiau man reikia jos buvimo šalia.
dėl buvimo kartu man asmeniškai riekės pasitempti, ir fizine ir dvasine ir emocine prasme. man reikės išmokti daug naujų dalykų. bet nežinau ar užteks tam jegų ir noro, nors pabandyti verta……
keliavimas į save
šiandien supratau kad turėjau padaryti šią kelionę, tiek į Vilnių, Trakus ir Rūdiškes.
dabar būdamas namuose suprtau kad kas vyko ( vyksta) su mano tėčiu yra jo asmeninis reikalas. taip, aš atsiprašiau ir pasakiau kad nenoriu jo prarasti, bet mano savęs kaltinimas ir praeities klaidų ieškojimas yra beprasmis reikalas.
ištikro, buvo sunku matyti kaip jis eina iš proto ir nesuvokia savo realybės, sunku buvo suvokti kad jis pats sau kasa duobę….. aišku aš padariau tai ką seniai turėjau padaryti…… bet tai buvo kelionė atsiminimų line
vilnius visą laiką kitoks, nemiegantis judantis, pilnas judesio ir prisiminimų kurie veda tave tolyn… tolyn tom vietom kurias pažysti ir žinai…. visos dienos beveik ant kojų. pavargau net dabar negaliu priprasti prie Veisiejū lėtumo ir paprastumo.
trakai atsigavęs miestas beveik jo nepažinau, nors ir čia daug prisiminimų ir emocijū. pasivaikščiojimas nuo autobusų stoties iki pilies man sukėlė gailestį kad daugiau galbūt čia nesugrįšiu…. gyvenau ramioje vietoje netoli ežero, bet vaikai neleido ramaiu paiilsėti…..
nesigailiu kad po kelionės reikėjo karantinuotis, nors būčiau įstrigęs iki pirmadienio, bet kelionė pati buvo verta savęs ir prisiminimų kuriuos ji sukėlė
sustingęs momentas
kai buvau izoliuotas po savo nepavykusios kelionės, pradėjau atrasti save, pradėjau fiksuoti sustingusius momentus ir atpažinti tai kas esu ir kuo esu.
šiandien mąstymo pilna naktis ir viskas kas man tada nutiko turi savo prasmę ir esmę, pasiilgau savo gaujos. nors viskas matyt turėjo taip įvykti.
kartais atrodo kad pasaulis sustojo, o ištikro sustojai tu. savo ieškojimuose ir praradimuose. savo kūryboje ir poilsyje, visame kame. šiandien supratau kad yra tų kuriems rūpiu ir kurie verkia dėl manęs, supratau kad viskas yra nulemta, Dievo, likimo, karmos nežinau ko, bet tu sukiesi kitų žmonių orbitoje.
sukiesi kad suprastum ir atrastum, pyktum ir kentėtum, juoktumiesi ir verktum…..
per izoliaciją aš pasiilgau žmonių ir supratau nors galiu gyventi vienas, ir man tai patinka, mano pasaulis niekada nebus toks koks buvo, jis jau dabar yra kitoks ir aš realiai pagalvoju apie pokyčius arba vėl kitokį gyvenimą
po karantino pensionate.
gailiuosi kad nesulaukaiu pinigų kelionej, ir teko karantinuotis…..
bet aš gyvenau vienas ir jaučiausi pakankamai gerai būdamas vienas. turėjau savo „stebuklingą dėžutę“ ir nebuvo liūdna – filmai, muzika, ko daugiau reikia…..
bet trūko išėjimo į lauką ir rūkymo kada nori, trūko žmonių ir atrakintų durų. dabar skauda galvą, pasigedau žmonių ir bendravimo, bet pagaliau aš laisvas…..
vakar karščio klinikoje buvo atliktas testas, ir šiandien gavau neigiamą ( be viruso) atsakymą, ir pagaliau atsiradau savo kambaryje, su savo draugais. gal kelionė ir nebuvo paruošta ir pramelsta bet vėl įgijau patirties kuri man išeis į naudą.
