aš dėkingas

nors praradau kelio dulkes ant batų, bet esu dėkingas kad galiu nesušlapęs išlaukti lietų.
visgi, aš esu dėkingas kad dabar esu psichiškai stabilus (kartais), ir galiu ramiai laukti kas bus toliau.
esu dėkingas likimui kad jis mane atvedė į Veisiejus kur aš suradau savo paramą, bažnyčią, kambariokus, ir viską ką valkataudamas praradau.
esu dėkingas kad neesu stresinėje situacijoje, kur geriantis tėvas vedė mane iš proto.
esu dėkingas už žmones kurie bando mano charakterio tvirtumą, kurie man parodo koks aš kartais būnu pažeidžiamas ir neramus. kad galėčiau taisyti savo klaidas ir mokintis išgyventi savo asmeninius pragarus.
aš dėkingas už psichologę ir psichiatrą, už medicinos personalą pensionate, už socialinius darbuotuojus ir už jų padėjejas.
aš esu dėkingas už tolimus draugus kurie mane palaiko ir (kartais) bando mane suprasti. dėkingas už sesę, kuri man liko vienintelis žmogus su kuriuo vis dar bendrauju, nors likusi šeimos dalis mane paliko ir pamiršo.

aš esu dėkingas už mamą, kuri mane (mano manymu) nepelnytai nubaudė, bet dabar aš gyvenu geresnėje situacijoje nei jie…. dėkingas tai paslaptingai socialinei darbuotojai, kuri mane atvedė čia.
aš esu dėkingas už lockdown’ą, kuris man atnešė naujų jausmų, patirčių ir kūrybinių įkvėpimų…..

dabar suprantu kad tai kas yra mano „praradimai“ yra mano išsigelbėjimas ir išgelbėjimas, nes dabar nežinau nei kaip nei kas su manimi būtų įvykę…..

ir už viką esu dėkingas, visiems kuriuos mačiau kaip savo skriaudėjus…..
ačiū

ant piršų galų

ant prištų galų aš ieškojau rytojaus
užsitęsusi diena virto mažinybe
bandau atrasti kelio atal nėra
viskas tik mano galvoje

užstrięs tarp sienų jauti skausmą
besibaiiantį norą atrasti kelią eiti
bet tai pabaios pradžia
nes viskas tik mano galvoje

bet viskas ką braninau ir saugojau
atsitrnkė į sieną  man nroisi bėgti
bandau atrasti pabaigą pradžioje
nes viskas tik mano galvoje

ant prištų galų aš ieškojau rytojaus
užsitęsusi diena virto mažinybe
bandau atrasti kelio atal nėra
viskas tik mano galvoje

gyvenimas keturiese ( po 8 mėnesių)

kada viskas prasidėjo buvo pažadėta pora mėnesių, o dabar jau gyvenu aštuonis.

gal man tai nauja patirtis, ir manau, kad po visko, vistiek jau bus pripratimas prie žmonių ir atpratima nuo vienatvės. bet vistiek vis dar norėčiau gyventi vienas…..

jau nesijaučiu lyg svečias, bet nesijaučiu ir šeimininkas….. bet geriau gyventi keturiese, negu izoliatoriuje…..

remiksas

vėl sunkiai remiksuoju savo gyvenimą
laisvės atvirukas iš tolimo krašto
skamba tolyn remiksai muzikos keistos
nemiegotom naktim lyg ryto

nakties valandos atneša keistą pasaulį
pravertas akis į pilnaties šokį
keistos muzikos pertraukos mintyse
vėl priprasti kentėti tylėti neskęsti

vėl tyloje remiksuoju savo gyvenimą 
tylomis kartoju greitai viskas baigsis
bet netikiu savimi ir bemiegė naktis
lekia tolyn per kelio dulkėto blyksnius

liko

iš laisvės liko tik prisiminimas
iš kelio liko tik dulkės
gyvenimas sustojo ir aš nežinau
užmirštas svetimo pasaulio pakraštyje

jaučiu kaip neriu į juodumas ligos
viskas kas liko tik noras išeiti
nes nežinau kiek man liko noro
kai praradau tai kas sava ir brangu

laukiu kelio akimirkos šventos
laukiu laisvės blyksnio šaltam pasaulyje
sunku būti kai viskas byra
vien tik neviltis nerimas ir beprotybė

iš laisvės liko tik prisiminimas
laukiu jos blyksnio uždarame pasaulyje
iš kelio liko tik dulkės
laukiu jo akimirkos šventos

kada nors tai baigsis

ką tik kalbėjau su savo draugu iš Vilniaus, bet jaučiu lengvą šoką kad mistinis plaktukas buvo įvestas taip greitai……
mūsų ekzistavimo plotas dar labiau suma-ėjo, nes netekome savo vidinio kiemelio, kuriame pastoliai ir uždarytos durys.
viskas kas man buvo svarbu – judėjimo laisvė, klajonės po miestelį ir apylinkes, staiga viskas po mistiniu plaktuku.
ir nežinai kada kada viskas baigsis, net patys darbuotojai nežino….. bet žinodamas save, manau kad galiu neatlaikyti ir padaryti kažką sau arba kitiems, tikiuosi kad to nereikės…..

taškas A – buvo kitoks, tu beveik žinojai kada viskas baigsis, šitas taškas A, man atrodo kad bus be pradžios ir pabaigos………….. nežinau ar atlaikysiu, bet privalau įrodyti sau ir kitiems kad neesu psichas, ir toliau bet kokiomis aplinkybėmis galiu išgyventi……

mistinio plaktukas vr2

šiandien išsipildė mano juodžiausios baimės ir neviltys…. mistinio plaktuko rėžimas vėl šjungtas, ir aš buvau paskutinis kuris spėjau išeiti į miestelį.
mano baimė likti be judėjimo liasvės išsipildė visu pajegumu ir tik vienas klausimas kyla kada viskas baigsis.
mano galvoje pilna visokių minčių ir nerimo, šiandien beveik visa diena praleista lovoje. skausmingas supratimas kad viskas beveik baigta, pradėjo skaumais kankinti mano kūną.

riekia kažkaio apeiti mistinį plaktuką ir nepasiduoti.
bet likau be savo bažnyčios, be krašto muziejaus, ir kitų man brangių vietų ir to kas mane palaikytų. nežinau kiek sunki man bus ši plaktuko versija, bet kažkaip ir kažką reikės su tuo daryti ir kažkaip išgyventi

SKAUSMAS

skaudančioje galvoje dievų likimas
mintys greitos muzika keista
vėl kažkas veda nupiešti savo kelią
kur būsi savimi savam gyvenime

skausmas užvaldo norisi verkti
nedaug reikia ko trūksta labiausiai
skausmas vėl priverčia atrasti
dievų likimą skaudančioje galvoje

bėga akimirka po akimirkos tik skausmas
užmerkia kais palieka klajoti
užmirštais nerimo labirintais
kada viskas baigsis kada viskas baigsis

noras ir ramuma

vėl atrodo kad įstrigau svetimoje realybėje.
aš jaučiu kad pasiklydau ir praradau savo gyvenimus kurie dabar tik kompiuterio ekrane ir senuose, šaltuose žmonių veiduose

skauda, vėl jaučiu kad mano kūnas byra, ir aš pats vos laikausi pažadų kuriuos daviau sau ir kitiems

aš pavargau valgyti tą patį maistą, matyti tuos pačius žmones, matyti tą pačią aplinką….. man riekia kažko kas mane išvaduotų iš šito letargo miego.
bet pagaliau nusprendžiau pats save valdyti ir prižiūrėti savo jausmus ir emocijas, nes aš manau kad viskas priklauso nuo manęs ir mano gyvenimo kalvystės. nuo šiandien aš b9siu tas kuris padės kitiems ir nežiūrės savęs.
gal pagaliau ateis ta diena kai aš būsiu ramus ir galėsiu ištesėti tuos pažadus.