labai norėjau prisidėti prie Gyvosios Bibliotekos Švenčionyse…. atsirado viena laisva vieta, kol kas tai tik planas, bet nors virtualiai galėsiu prisidėti prie projekto….
tai tik planas ir testas, rytoj skambins kordinatorė suderinti visas detales ir gal pavyks. ir aš galėsiu virtualiai prisidėti prie ateinančių dalykų.
be to nereikės karantinuotis, ir savaitę praleisti užrakintam, ir negalėti išeiti….
apie kitus dalykus truputį vėliau
kartais atrodo kad viskas yra tik akimirka su kuria negaliu susitvarkyti. bet viskas mano prote ir emocijose susijaukė ir naktis po nakties, diena po dienos mane veda į niekur.
netikiu kad tai kažkoks slaptas planas mane išvesti iš proto, bet kartais man atrodo kad viskas krenta ne į tas dėžutes.
vis dar einu iš proto, dėl to kad einu iš proto, ir vienintelis vaistas yra pabėgimas iš pensionato ar kelionė kažkur toliau nuo jų. aš vėl pradedu bijoti savęs, ir triukas gali nesuveikti.
šiandien jaučiuosi pakankamai gerai…. vėl galiu pasakyti kad po truputį atsigaunu, kiek tas atsigavimas truks viskas priklauso nuo manęs (Gal būt)
pirmas kartas kai pradėjau jausti tą jausmą, buvo mano girto tėvo staugimas iš skausmo ir nevilties. tada supratau kad aš turiu bėgti arba aš užmušiu savo tėvą. tai buvo taip stipru kad man buvo sunku valdytis ir valdyti savo situaciją ir jausmus….
tada aš valkatavau po lietuvą ir europą ir kai nelikdavo pinigų aš turėjau grįžti į namus. o ten vėl lakdavo ta pati situaciaj, ir vėl viskas iš naujo….. po to muštynės, kuriu ne visas ir viską atsimenu, psichiatrijos ligoninė. ir vėl viskas iš naujo…..
visas tas jausmas pastaruoju metu vėl atsinaujino…. organinė neapykanta vėl pasireiškė pensionate, vietoje iš kurios norėčiau pabėgti kad nejausti to jausmo vėl.
vėl kabina trys žmonės kurie viską daro atvirkščiai, ir iki mano dvasinio ir emocinio lygio jiems toli (Nesigiriu bet taip jaučiu). „sulaužytas musikantas“, „giedanti kiaulė“ ir „pūkas“, pavadinkim juos taip….. aš negaliu jų išvengti, negaliu apeiti, ir šiaip viskas ką aš bandau atsimuša į kažkokį keistą norą juos perauklėti……
kaistas jausmas ta organinė neapykanta, atrodo kad įveikaiu bet ji vėl kartojasi ir , matyt, kartosis…..
bet apie tai kitą kartą.
laukite tęsinio
šitos sienos spaudžia mane ir neduoda man ramybės, man reikia kažko kas mane išvaduotų iš mano lock down’o kuris vis dar sėdi mano smegenyse……
šiandien kalbėjau su medicinos personalu, ir supratau kad vistiek reikės karantinuotis ir vistiek reikės testuotis, kiek supratau kitaip nebus….
bet man reikia kelionės kad galėęiau viską pamatyti naujomis akimis mintimis ir emocijomis.
nors pasirįžau laukti kada viskas, gal, pasikeis. nes mėnesio pabaigoje projektas kuris man brangus ir savas…..
laukite tęsinio
…. po pergalės ar laisvės jausmo ateina liga ir nusivylimas. aš šiandien taip jaučiuosi, ir tas lockdown’as vis dar sėdi mano smegenyse.
gal tai nuo suleistų šiandien vaistų, ir man visgi riekėtų pagalvoti apie „vaistus nuo vaistų“ ir atsisakyti to savo durno nusistatymo.
bijau užmigti, nes vis skaičiuoju savo pokalbio su I.Ž galimus variantus. visada stegiuosi vadovautis „lauk geriausio, o tikėkis blogiausio“ posakiu, bet dabar bijau. bijau kad reikės karantinuotis, ir viskas mano gyvenime sugrįž į ten iš kur bėgau.
ieškau sprendimo – lėkti, likti ar bėgti…. tiesiog, nežinau, jeigu grėstų karantinas, aš nesutiksiu ir visgi geriau išsireikalaučiau testo.
nežinau, sunku mąstyti blaiviai, bet mano noras atsidurti kelyje ir kelionėje mane veda iš proto. niekad negalvojau, kad taip būsiu viso šito išsiilgęs.
