kada atidarys duris

jau greitai bus savaitė kai esame uždaryti savo koridoriuose.
atrodau ramus bet kartais norėtūsi sau pasidaryti kažką negero…. kartais atrodo kad ta savaitė užsitesė ir pats nežinau kaip iš jos išsisukti.
šiandien vėl nemiego pilna naktis, nes vėl skauda rankas, ir jau atsimiegoajus savo….. kartais net medicinos personalo negalima prisišaukti.

jaučiu kaip mano nuotaika su kiekviena diena vis labiau ir labiau krenta ir mažėja…. nenoriu bendrauti ir su kažkuo dalintis savo naujienomis, kurių praktiškai lyg ir nera.

kartais jaučiu kad viskas daroma tyčia bet kartais atsiveria akys ir tu suprasnti kaip tai rimta ir kad tai nesitęs amžinai

ramesnis

jau trečia diena kai esu užrakintas, ir dabar neieškau mirites, nes žinau kad kenčia visas pasaulis.

kai palygini pirmos dienos buvo pačios žiauriuasios, bet pagaliau išsivadavau….. reikia kentėti, nes kenčia visi…. šiandien man darė COVID testą, man baisu bet kartu ir ramu, nes aš ir penktą kartą galiu būti sveikas, nes laikiausi ir laikausi visų taisyklių, kad ir kokios jos keistos bebūtų.

atsisakiau naktinių vaistų, nes dabar miegu gerai ir dieną ir naktį….. ir kartais silpnumo akimirką, jaučiu kad galiu pasidayti sau problemų….

bet apie tai kitą kartą.

karys ne savo kare

kartais, kaip ir dabar jaučiuosi kaip karys ne savo kare….. visas mano gyvenimą buvau pasaulio perėjūnas, visada buvau judesyjė ir jieškojimuose….. dabar su viruso reikalais jaučiuosi kaip karys ne savo kare.
iš savo kūrybinės izoliacijos, vėl patekau į uždarytus kolidorius ir išpurkštas patalpas…. mane erzina tai kas niekas nieko nesako, nei apie tai kada viskas baigsis, nei kiek tai laiko truks…..

paskambinau keliems savo aplinkos žmonėms, bet jie galėjo mane „paguosti“ kad visas pasaulis yra tokioje situacijoje, ir mes visi kariai ir kaliniai……