ne atsitiktiniai žmonės

kartais atrodo kad pats prisidirbau nesąmonių, bet sutinki žmones kurie nėra neatsitiktiniai įkvėpimo šaltiniai tavo gyvenime….

beveik nieko neatsimenu iš savo pirmos dienos, bet atsimenu studentės įžvalgas ir tą jausmą kurio seniai nejaučiau iš kitų žmonių. tas jausmas vadinasi pasididžiavimas ir ramybė.

antrą dieną sutikau dviratininkus keliaujančius po Europą, kurie mane įkvėpė visą laika judėti savo tikslo link. ilgas „girtas“ pokalbis, ir jausmas kad mes liksime toli vienas nuo kito, per intsgaram ir pavydą kad aš esu prirakintas čia….

skauda nutrintas kojas, neprisimenu pusės savo kelionės, ir bijau kad viskas bus kitaip, kelis menesius atidėsiu savo keliones. nes reikia peržiūrėti dalykus. išsigyditi savo protinę ir emocinę būseną….

tiesiog, reikia atsikvėpti ir žiūrėti kas bus toliau

rytoj

rytoj bręsta ta diena kai spręsis tolimesnis uždarymo klausimas. nors yra truputis vilties, bet viskas gali būti ir atvirkščiai.
nors yra viltis bet ji mažom kreivom kojom, bet ji yra.

 

dabar suprantu kad viskas yra mano sauumui, bet kai mano liga lipa per stoga, nežinau ar tas saugojimas yra naudingas. nors skaičiau kad dauguma žmonių patiria tą patį ką patiriu aš, bet kaip visą laiką savos bėdos yra arčiau tavęs…..