… šiandien vėl nieko neišeina parašyti, vėl jaučiu kaip viskas byra ir merdi… muzika keista vėl apsupus mane ir varlės prūde rėkdamos neduoda ramybės…
jaučiuosi, sulūžes, be rašymo ir miego, tiesiog šiandien ne laikas klajoti, reikia pamiegoti bet #nemieganaktis pavirs #miegadieniu.
šviesa užgęsta mano mieste
tik gatvės neramios lieka sumaištyje
ieškodamos meilės ir nubudimo
kaip kadaise aš neradau
mėnulio šviesa nepalieka mano miesto
kuriame aš pasiklydęs buvau
ieškodamas minties ir garso ramybės
kuriuos praradau prie klajūnų laužo
vasaros aušra nušviečia mano miestą
primindama keliones ir parkus ramius
triukšmas gatvių vėl pažadina mane
ieškoti atsakymų pakeliui į niekur
dienos judesys mano miesto gyvenims
kuprinė vėl nat pečių toks likimas
gatvės neramios upė ir užupis
diena iš dienos kažkam kažkur
vėl vakaras apgaubia mano miestą
ritmu beprotišku lekia ir dega
klajūnų laužu pokalbiais lig ryto
kai viskas sukasi gyvenimu mano mieste
nesistebėk tai tik muzika keista
galiu būti tylus bet tai ne man
čia ir dabar kelias ir laisvė
liko tiek nedaug bijau nesulaukt
nesistebėk tai tik nerimas
paprastas nepaprastas kadienis jausmas
noras griauti ir naikinti aplanko mane
kai uždarytas begaliniam auksniam narve
nesistebėk tai tik kelias
nesustoji kelaiti ir klajoti
su savo juodumom ir neviltim kovoti
lauki geriausio bet gauni tik blogį
nesistebėk tai tik nemiga
rytas toli pradžia kažkur pasiklydus
laukianti aušros pažado švento
kasdien lig pasaulio pabaigos
nesistebėk tai tik ramybė
kai laisvė ateina pagaliau ilgai laukta
ir jausmas kad verčiu naują lapą
tyliai aplanko mane naujoje dienoje
šiandien vėl laukia bent jau dalinis nemieganaktis….
kartais atrodo kad viskas prie ko prisiliečiu tampa mano istorijos- patirties dalimi.
šiandien supratau kad visas šitas uždarymo riekalas turėjo įvykti kad žinočiau koks stiprus esu, kiek baimių ir neapykantos sau pačiam aš vis dar laikau savyje.
šiandien aš supratau kad turiu pakankamai visko ko man reikia savo viduje, nors kartais atrodė kad viskas neverta pastangų….. žinau tai mano patirtis, nors įtariau kad gyvensiu pakankamai blogai, bet kad bus taip blogai neįsivaizdavau….
viskas ką aš turiu taip lengvai nesibaigs , nors kitą savaitę spręsis tolimesnis užrakinimo planas. tikiuosi vėl viskas grįž į ritmą ir rimą. bet dar liko savaitalis, kuris ali būt bet koks ir bet kaip…..
laukite tęsinio
tyliiai ramiai sulaukti rytojaus tiek daug tiek mažai laukiu kada viskas baigsis tai tik prasideda tylūs žingsniai begalybės aiduose nežinau palaimintas ar prakeiktas nežinau gyvas ar miręs tiesiog minčių srautai neša mane link tylios ir nemiegotos nakties pasaulis užstrigo smegenų kamputyje sukasi begaliniam viruso rate be pradžios ir pabaigos
aučiu kad vėl prarandu kantrybę nors žmogus bandantis ją nevertas mano dėmesio.
“plepys” vėl išmuša mane iš ritmo, ir vėl gresia nemiegota naktis. nežinau kodėl užsikabinu, kodėl kreipiu dėmesį, nors jis man nei kaimynas, nei giminė.
galbūt, tai tas organinės neapykantos jausmas kuris turi kursuoti mano galvoje ir kųne. kaip kai kas pasakė, aš negaliu gyventi be problemų.
yra dar vienas klaustukas, kaip išvengti “plepio”, kai esi apribotas mažos pensionato erdvės, kai yra bendrų patalpų kuriose negali prasilenkti ir nereguoti.
kai esu savo ofise viskas kitaip, bet balkone šalta, ir kartais į tas erdves reikia įeiti. ir kartais atrodo kad “plepys” to ir laukia, nors dar bandau su juo kalbėtis normaliai ir įspėti kad jis nelystų ir neerzintų manės…. bet atsimušu kaip į sieną.
nenoriu daryti klaidos (klaidų) kurios būtų man nepalankios nes tikiuosi kada nors iš čia ištrūkti, ištrūkti iš pensionato
vėl nemiegota naktis iki ryto toli
kažkas užkūrč laužą mano galvoje
tik lietus ir vėjas palaiko kompaniją
kai usgįžti į save negali
kankinu save 0 gal kitus
saviems svetimiems žinutes rašau
vėl aidai muzikos keistos
su lietum skamba mano mintyse
uždaryas ir bandantis atrasti ramybę
nepasiduoti ir laukti kas bus toliau
guodžiu save tai gyvenimo neišvengiamybė
vėl nemiegota naktis o iki ryto toli
taip ir skaičiuoju pabėgimus nuo savęs
tylios nakties lietaus ritme
vėl sunkiai remiksuoju savo gyvenimą laisvės atvirukas iš tolimo krašto skamba tolyn remiksai muzikos keistos nemiegotom naktim lyg ryto nakties valandos atneša keistą pasaulį pravertas akis į pilnaties šokį keistos muzikos pertraukos mintyse vėl priprasti kentėti tylėti neskęsti vėl tyloje remiksuoju savo gyvenimą tylomis kartoju greitai viskas baigsis bet netikiu savimi ir bemiegė naktis lekia tolyn per kelio dulkėto blyksnius
iš laisvės liko tik prisiminimas iš kelio liko tik dulkės gyvenimas sustojo ir aš nežinau užmirštas svetimo pasaulio pakraštyje jaučiu kaip neriu į juodumas ligos viskas kas liko tik noras išeiti nes nežinau kiek man liko noro kai praradau tai kas sava ir brangu laukiu kelio akimirkos šventos laukiu laisvės blyksnio šaltam pasaulyje sunku būti kai viskas byra vien tik neviltis nerimas ir beprotybė iš laisvės liko tik prisiminimas laukiu jos blyksnio uždarame pasaulyje iš kelio liko tik dulkės laukiu jo akimirkos šventos
tiek daug liko neišlaukta ir nepasakyta tiek daug liko kentėta ir nemiegota nepalik manęs kai skauda ir dega noriu išlikt bet manęs niekas nelaukia kelias driekiasi tolyn bet ne mano likimas kuriuo einu man nepriklauso tik neliko aplink išmintingų žmonių pats skęstu tarp sienų keturiu nesugrįšiu ten kur mano laikas o viskas tik sapnas iš kurio nepabusiu taip pasiilgau blyksnio kelio vingio ir keistų pakeleivių jame nemiegota naktis išlauktas rytas slogi diena veda į beprotybę o kas šalia
