šiandien supratau kaip sunku atleisti ir paleisti… šiandieen supratau kad manyje vyksta kova, dėl mano galvos — dėl to kuris pasaulis nugalės. mano juodumos ar mano baltas pasaulis, mano sveikas ir mąstantis, kontroliuojantis save pasaulis. ar ligos, šizofreniškos nuotaikos, riksmo ir neapykantos pasaulis.

labai aiškiai supratau kad mano pasaulis neturi byrėti nuo piktų žodžių, ar šaipymosi iš manęs. mano pasaulis neturi žiūrėti į kitų klaidas, ligas ar trūkumus…. gyvenu tarp ligonių, ir pats turiu sutrikimą, tai man prireikė suprasti beveik 10 metų.

aš neverkiu, tiesiog, ateina gyvenimiškas supratimas ir noras viską pradėti iš naujo.
aš neverkiu, tiesiog, noriu kad gyvenimas atsistotų į savo rėžimą, kad baigtūsi visos šitos nesamonės ir draudimai.
aš neverkiu, tiesiog, atsibodo gyvenimass suremtais pečiais, ir jausmas kad niekur negali išeiti ir judėti ten kur nori.

tiesiog, kažkas užkrauna degantį laužą ant mani galvos, aš neverkiu, laukiu kol viskas baigsisi (kažkaip)… ir vėl judėsiu savo takais ir keliais.
laukiu kad šita ugnis nurims, kol durys atsidarys, vartai prasivers, ir gyvenimas vėl mažais žingsniais bus toks koks buvo.