vakar švenčiau savo gimtadienį, ir tai buvo viena iš tų liūdnų dienų, bet šiandien supratau kad čia turiu draugus kurie man brangūs ir savi.
dabar liko tik laukimas, kada bus geriau ir kada pajudėsiu į miestelį ir kitas vietas už pensionato ribų. kartais atrodo kad gyvenimas čia užšalo į vientisą ledo luitą.
kelionė į naujus namus atrodo kad niekad neišsipldys, nors pensionato valdžia sako kad viskas vykdoma, bet mano statusas ir teismai nežinia kada prasidęs ir kuo viskas baigsis.
pavargau girdėti tuščius žodžius pavargau ieškoti ir nerasti tarytum mirtis viską išspręs kai liks tik nerimas aplink jau galvoju apie pabaigą ten kur pradžia sunku atsisakyti laisvės ir kelio sunku melstis kai viskas griūna diena iš dienos nieko gero nevyksta o aš laukiu kol atsivers durys ir vėl kelias pasitiks laukiu akimirkos tolimam kelyje saulės patekėjimo ir nusileidimo
nedaug laiko liko kol aš iškeliausiu…. autobusu šį kartą, nors norėtūsi keliauti nykščiais….
bus daug visko, kalbos ir tos pačios istorijos pasakojimo,, bet aš tam pasiruošęs.
vis dar noriu miego, bet kelionė atperka viską….
laukite tęsinio
pagaliau jaučiuosi gerai, tikrai gerai. išsimiegojau ir esu pasiruošęs naujiems iššūkiams….
savaitgalio planai irgi aiškūs, Vilnius – Gyvoji Biblioteka – knygų mugė.
su nekantrumu laukiu savaitgalio, susitikimo su naujais žmonėm, networking, ir pamatyti senus draugus
kai tikiiesi dangaus o gauni tik skausmą kai tikiesi ramybės o gauni tik nrimą tie kurie būna šalia vis toliau ir toliau ir gyvenimas per nervus byra ir merdi lauki ir tikiesi bet viskas keičiasi man norisi tyliai verkti vis dar yra vilties bet ji toli kai viskas tik begalinis laukimas skauda ir mėnulio pilnatis tyliai juokiasi iš mano likimo o aš kentėsiu ir lauksiu ir viskas tai man tik liko
