aš klausausi muzikos keistos o ausyse tik vienas klausimas, kada baigsis mano sapnas
muzika keista nepalieka manęs, nes aš pats vis dar ieškau atsakymo, ar verta gyventi o gal pasiduoti, ir nelaukti kad kas tave išgelbės. nors 30 minučių ar kas nors ateis ir prikels mane iš liūdesio ir nevilties.

aš vis dar skęstu tose pačiose savigailos ir nerimų liūnuose, ir man sunku vėl ir vėl ištraukinėti save iš viso šito šlamšto…. kartais viskas kas man liko tik laukimas kada mirsiu, nes atrodo kad niekam neesu reikalingas netgi sau…… ir vėl keista muszika užvaldo mane, nes jau pavargau kai į mane žiūrima kaip į protingą žmogų ir aš neturiu teisės suklysti….

nors klaidos ir pyktis persiakioja mane nuo pirmos dienos, ir mane ima pyktis kai aš, kaip protingas žmogus, turiu kontruoliouti savo ligą, o kiti gali daryti ką nori ir kaip nori. nors aš žinau kad neesu super herojus, bet kartais norėtūsi kad visi neigiami personažai išnyktų…. ir kartais atrodo kad ta organinė neapykanta kai kuriems žmonėms, kai vos išgirst „spiegiančios kiaulės“ balsą visas kūnas įsitempia ir jau negeros mintys sukasi galvoje. ir visas tavo gerumas, ir protingumas išlekia pro kaminą.

man reikia ramybės nes dėl kai kurių personažų elgiasio vėl einu per ploną ledą vėl…. ir jaučiu kad tai per ką aš einu tai dykuma kurios aš niekam nepvydėčiau ir nepavydžiu….. nežinau kas tai mano liga, ar aš pats stumiu save, nes negaliu pamiršti vakar dienos fizinio skausmo ir savęs kaltinimo….. o kas „spiegiančiai kiauliai“ jai viskas nuėjo ir praėjo….. ir labiausiai skaudėjo man…..

išsiraūiau ir pasidarė lengviau….. tegu durniai rėkia, o protingi išmoksta tylėti…. beje ačiū sese