pirmas kartas kai pradėjau jausti tą jausmą, buvo mano girto tėvo staugimas iš skausmo ir nevilties. tada supratau kad aš turiu bėgti arba aš užmušiu savo tėvą. tai buvo taip stipru kad man buvo sunku valdytis ir valdyti savo situaciją ir jausmus….
tada aš valkatavau po lietuvą ir europą ir kai nelikdavo pinigų aš turėjau grįžti į namus. o ten vėl lakdavo ta pati situaciaj, ir vėl viskas iš naujo….. po to muštynės, kuriu ne visas ir viską atsimenu, psichiatrijos ligoninė. ir vėl viskas iš naujo…..

visas tas jausmas pastaruoju metu vėl atsinaujino…. organinė neapykanta vėl pasireiškė pensionate, vietoje iš kurios norėčiau pabėgti kad nejausti to jausmo vėl.
vėl kabina trys žmonės kurie viską daro atvirkščiai, ir iki mano dvasinio ir emocinio lygio jiems toli (Nesigiriu bet taip jaučiu). „sulaužytas musikantas“, „giedanti kiaulė“ ir „pūkas“, pavadinkim juos taip….. aš negaliu jų išvengti, negaliu apeiti, ir šiaip viskas ką aš bandau atsimuša į kažkokį keistą norą juos perauklėti……

kaistas jausmas ta organinė neapykanta, atrodo kad įveikaiu bet ji vėl kartojasi ir , matyt, kartosis…..
bet apie tai kitą kartą.
laukite tęsinio