Aš pavargau klajoti po šitą 70 žingsnių “skardinę”, ir laukti kažkokio stebuklo kuris man padės susitvarkyti su emocijomis ir psichine būkle.
Aš pavargau ieškoti pagalbos, kai viskas kas būna ir yra brangu, dingsta po viruso ar netaktiškumo ar nenoro dirbti skraiste. Žinau mes visi pervargę ir aš vis labiau ir labiau jaučiuosi kaip sušiktų sraigtelių sragtelis.
Aš pavargau laukti kol viskas baigsisi, nes man atrodo kad taip lengvai nesibaigs, nei man nei kitiems. Aš noriu vėl išjudėti kažkur toliau, nors žinau kad neįmanoma, bet aš to labai laukiu.
Aš pavargau laukti kažkokių gerų žinių, nors viskas ant tiek pavirto triukšmu, kad nežinai kas tikra, o kas tik socialinių tinklų “ šauksmas”… viskas dabar atrodo tik burbulo pūtimas, ir niekas nepaskys kas ir kiek iš visko uždirba ( uždirbs).
70 žingsnių mane varo į neviltį ir aš nekartą galvojau šokti iš balkono kuriame dabar sėdžiu ir rašau šitą rašlaivą. Mane į neviltį varo mano draugo A.D atsidūrimas izoliatoriuje, nors jis niekur neturėjąs stipraus kontakto kad galėtų užsikrėsti. Manau kad tai klaida ir kad testas buvo klaidingas, nors niekas nenori sakyti tiesos. O gal tiesiog, jos nėra, ir mano draugas, konspiratorius, yra (buvo) teisus.
Aš pavargau ir nežinau ką man daryti toliau, kartais man skauda, kartais (kaip dabar) einu iš proto. Nežianu koks pasaulis bus rytoj, nes jau šiandien viskas ritasi į niekur, ir man nesinori visko baigti nepasižiūrėjos kas bus toliau… o toliau gali būti bet kas….
