Tag Archives: karantinas mano smegenyse

susinaikinimas ir noras gyventi

by klajunas

vėl viskas prasideda iš pradžių, kartais atrodo kad niekad nesibaigs visa šita nesamonė. kartais atrodo kad einu iš proto, nes nedaug liko iki laisvės (?) ir neramumas vėl užvaldo mane.

nesiekiu dėmesio, bet atrodo kad galėčiau nusižudyti, išokti iš balkono ar pabėgti iš pensionato…. kartais atrodo, kad stogas važiuoja, vien dėl to kad tas laukimas antros injekcijos, ir pažadėta laisvė atrodo tokia nepasiekiama.

žinau kad taip darydamas tik įrodysiu koks nestabilus ir nesveikas esu, nes visi įsitempę ir laukiantys kada viskas baigsis.

dabar suprantu, kad viltis yra, bet dėti kažkokių norų ar planų yra kvaila, nes viskas gali apsiversti aukštyn kojom per porą savaičių. noriu kad pagaliau viskas baigtūsi ir aš galėčiau greičiau grįžti į savo urvą…. man atsibodo gyventi keturiese, nes kartais atrodo kad viskas tik sugalvota kad sunaikinčiau save…..

4 savaitės

by klajunas

kartais atrodo kad šitas karantinas niekad nesibaigs, o man kiekvieną naktį ir dieną teks prsiminti savo keliones ir draugus kurie irgi užsidarę kažkur per skambučio atsumą.

keturios savaitės ne atrodo taip baisiai, bet toks jausmas kad aš galiu nesulaukti pabaigos, mane vėl pradda kankinti sapnai ir prisiminimai. aš vėl nemiegu, nors geriu ganėtinai stiprius vaistus…
kai pagalvoji, tai daugiau ne apie mane, tas uždartų koridoių rėžimas, tikiu, ilgai neužtruks, ir gyvenimas vėl atsistatys ir viskas pajudės iš mirties taško….
kai pagalvoji tos keturios savaitės nėra labai svarbu, kai pagalvoji apie senukus kuriuos gali virusas nuvaryti į kapus….. kai pagalvoji, kas svarbiau tavo gyvenimas, kai tu viską turi prieš akis, ar jie kurie dar nori pamatyti kas bus toliau……

nors pats laukiu kada viskas baigsis, savanaudiškai ir nežiūrėdamas kitų, bet viskas nesisuka apie mane…..
keturios savaitės atrodo daug, bet ir užrakintam gyvenimas eina tolyn/

duobė

by klajunas

jaučiu kad su tuo viruso reikalu aš vis labiau ir labiau krentu į duobę. jaučiu kad man reikia stipresnės pagalbos negu gaunu dabar, net galvoju apie įstaigą.
bet viskas jau perpildyta, skaičiau kad jau 95 procentai lovų yra užimta viruso pacientais…..

o ką daryti tokiems kurie, kaip aš kapanojasi visame tame psichikos sutrikimo rate, kurie uždaryti pensionatuose, ir negali pajudėti ir užsiimti veikla kuri jiems atneša palengvėjimą…. jaučiu tą norą viską baigti savižudybe, nes dabar jaučiu tą duobę, kurioje, kaip kurie žmonės pastebėjo, esu save užkasęs jau nuo visų karantinų pradžios….

žinau visas pasaulis kenčia, bet aš nenro teisintis, bet šiuo metu man pačiam išgyventi reikia….. ir gal skambės savanaudiškai, bet dabar atėjo laikas, arba aš arba mane.

karantinas mano smegenyse

by klajunas

Pagaliau atėjo metas pamatyti ar galiu save įveikti.

Mano vidinis klajūnas nerimsta ir nori pabėgti iš pensionato.

Daug apie tai galvoju ir matau tuos mėnėsius kai buvom karantine ir kažkokiu būdu aš sugebėdavau išlikti ramusl kažkokiu būdu nepadariau klaidų kurios kitiems sukeltų problemų.

Bet dabar man atrodo kad situacija kitokia, kai visurnatgijo laisvė, mes likome uždarytil

klajūnas nori laisvės bet kokia kaina ir pažadas duotas ir aš jo laikiysiuosi……

jaučiu kad vėl perdegu ir perdeginu save.

Kartais atrodo kad nemiegota naktis vėl gali mane išvaryti iš prto, o poilsis gali taip ir neatsitikti.

Kava, kompiuteris ir cigarilės – mano nakties receptas.

Bet pastaruju metu galvoju apie save karantiną ir jo pabaigą, vėl aplanko savižudybinės mintys.

Karantinas mano smegenyse dar liks ilgam ir tada visko gali atsitikti…..