kartais atrodo kad šitas karantinas niekad nesibaigs, o man kiekvieną naktį ir dieną teks prsiminti savo keliones ir draugus kurie irgi užsidarę kažkur per skambučio atsumą.

keturios savaitės ne atrodo taip baisiai, bet toks jausmas kad aš galiu nesulaukti pabaigos, mane vėl pradda kankinti sapnai ir prisiminimai. aš vėl nemiegu, nors geriu ganėtinai stiprius vaistus…
kai pagalvoji, tai daugiau ne apie mane, tas uždartų koridoių rėžimas, tikiu, ilgai neužtruks, ir gyvenimas vėl atsistatys ir viskas pajudės iš mirties taško….
kai pagalvoji tos keturios savaitės nėra labai svarbu, kai pagalvoji apie senukus kuriuos gali virusas nuvaryti į kapus….. kai pagalvoji, kas svarbiau tavo gyvenimas, kai tu viską turi prieš akis, ar jie kurie dar nori pamatyti kas bus toliau……

nors pats laukiu kada viskas baigsis, savanaudiškai ir nežiūrėdamas kitų, bet viskas nesisuka apie mane…..
keturios savaitės atrodo daug, bet ir užrakintam gyvenimas eina tolyn/