per paskutines kelias dienas supratau daug dalykų dėl savo santykių ir gyvenimo kuriame dabar esu.
supratau kad žmonėms reikia duoti erdvės, kad ir mano mama nusprendžiau jai daugiau neskambinti ir nebendrauti su ja jeigu ji to nenori. ir dar supratu pagrindinį dalyką, tėvų nepasirinksi….. nepasirinksi ir tų žmonių elgesio ir noro save naikinti….. tai jau mano tėvo pasirinkimas ir aš galiu tik melstis ir dėkoti Dievui kad viskas pakrypo šita linkme.
supratau kad Veisiejai yra mano tvirtovė iš kurios nenoriu pasitraukti, nes čia, kad ir kaip būtų sunku gyventi aš atsidūriau ne veltui…… supratau kad Dievas man davė kitą šansą būti gyvam ir neatsidurti kalėjime padarius kažką blogo, arba išvis nesulaukti rytojaus…… daug žmonių man sakė kad nuo savęs nepabėgsi….. ir tai man davė supratimą ir liudijimą kad viskas įmanoma ir viskas išeis man (mums) į gera, nes su Dievu taip turi būti visada.
duobė
jaučiu kad su tuo viruso reikalu aš vis labiau ir labiau krentu į duobę. jaučiu kad man reikia stipresnės pagalbos negu gaunu dabar, net galvoju apie įstaigą.
bet viskas jau perpildyta, skaičiau kad jau 95 procentai lovų yra užimta viruso pacientais…..
o ką daryti tokiems kurie, kaip aš kapanojasi visame tame psichikos sutrikimo rate, kurie uždaryti pensionatuose, ir negali pajudėti ir užsiimti veikla kuri jiems atneša palengvėjimą…. jaučiu tą norą viską baigti savižudybe, nes dabar jaučiu tą duobę, kurioje, kaip kurie žmonės pastebėjo, esu save užkasęs jau nuo visų karantinų pradžios….
žinau visas pasaulis kenčia, bet aš nenro teisintis, bet šiuo metu man pačiam išgyventi reikia….. ir gal skambės savanaudiškai, bet dabar atėjo laikas, arba aš arba mane.
kitoks pasaulis
Tai visiškai arti ir tuo pačiu metu toli, tikėjimas ir nepasitikėjimas kažkur mano galvoje visada šalia.
tai visiškai toli ir kažkur arti, keisti jausmai, lenktyniauja mano pasaulyje kurio, gal ir nėra….. prisimenu žmones, erdves, kelius ir pakeles….. prisimenu ir gailiuosi kad nebuvau tai kas galėjo man leisti gyventi normalų gyvenimą.
Dabar viskas užmiršta ir neramu, kada viskas baigsis ir kaip pasaulis kurio nėra gyvens toliau.
tai kažkur šalia ir toli, keista muzika, prarastas noras gyventi kai jautiesi niekam nereikalingas, nei sau nei kitiems…. viskas kas kažkada man teikė malonuma dabar išgaravo, liko tik skausmas ir neviltis kad niekad nebus geriau…. nors kai kurie žmonės gyvena situacijose kuriose yra blogiau…..
ir man tai primenama visada ir visą laiką, kai atrodo kad patarimai nieko verdi, kai viskas dega ir tu jauti tik norą naikinti ir smurtauti. kartais atrodo kad patarimai yra duodami, kad jie būtų duodami……
beprasmybė
užrašai ir kalendoriai netenka prasmės kai viskas tik 70 žingsnių dėžė ir vėl gyvenimmas įšalęs vienatvės lede nes išėjimo atgal nėra lauki ir tikiesi kad tai ne tiesa bet vėl atsimuši į uždarytas duris užrašai ir kalendoriai netenka prasmės 70 žingsnių atrodo kaip visas gyvenimas lauki ir tikiesi kad vėl atsidays durys į mažą laisvę nors viskas atrodo taip toli ir neramiai tarp draugų jaučiuosi vienišas ir vienas bandau neapsigauti bet laukiu ir tikiu
zoom’as apie psichikos sveikatą
vakar dalyvavau zoom’o susitikime apie psichikos sveikatą. buvo įdomus pokalbis, išgirsti kitų žmonių istoriją, nors kai kurias iš jų žinau iš ankstesnių Human Library renginių ir įvykių.
aš neturiu akademinių žinių apie psichiatriją ir psichikos sveikatą, aš kalbėjau iš savo patirties ir pykčio, frustracijos ir noro būti ir pamatyti kaip kiti reguos…..
nors visi sako kad viskas buvo gerai, bet man atrodo kad su savo hiperaktyvumu truputėlį perlenkiau lazda…. negaliu patikėti kad įveikiau savo onlino baimę, nors pats dirbu su internetu….. džiaugiuosi kad galėjau pasakyti kažką kas kitus supažindintų su mūsų pasauliu. supratau kad mano principas „sharing is caring“ yra mano ginklas prieš kitų žmonių baimes ir nesupratimus.
džiaugiuosi kad buvau to dalimi, laukiu video įrašo, ir žiūrėsim kas ir kaip bus toliau.
žmonės šalia ir kažkur
kai pagalvoji, žmonės brangūs ir erzinantys supa mane. kartais tie brangūs žmonės man per brangūs kad galėčiau juos paleisti, nors kartais ir iš jų jaučiu nesupratimą.
bet yra ir kiti, kurie bando tavo kantrybę ir emocinį stovį kartais juos apeini, kartais užkliūni. dabar mokausi juos apeiti nes vėl patyriau lūžį kurį darbuotojai palaikė mano klaida. nors kaip sakė sesė tai viskas yra hemija, dopamino pliūpsnis kurio, matyt man reikėjo kad vėl pasijausčiau geriau…..
kabutės
dabar turiu savo gyvenimą sudėti į kabutes, neliudžiu bet esu šiek tiek išsigandės…… išsigandęs dėl zoom konferencijos su jaunimu kuris gali nesuprasti mano kabučių pasaulio.
mano pasaulis dabar ir tada vėl galima dėti kabutes nes bijau kad pasaulis niekad nebus toks koks buvo, gal jau kartojuosi bet viskas bus kitaip…..
visur dabar pilna kabučių, net ten kur buvo laisvė atsiranda kliūtys kurias dabar sunkiau įveikti…. kartais norėtūsi nueiti prie ežero ar į miesti parką…..
kartais norėtūsi viską mesti ir užsidirbti baudą kad nesinaudoju kauke nesilaikau socialinio atsumo….. tiesiog norėtūsi kad senas gyvenimas vėl atgytų ir dingtų visos tos kvailos taisyklės ir suvaržymai…. kad pagaliau galėtume išsivaduoti iš kabučių
rytoj
rytoj bręsta ta diena kai spręsis tolimesnis uždarymo klausimas. nors yra truputis vilties, bet viskas gali būti ir atvirkščiai.
nors yra viltis bet ji mažom kreivom kojom, bet ji yra.
dabar suprantu kad viskas yra mano sauumui, bet kai mano liga lipa per stoga, nežinau ar tas saugojimas yra naudingas. nors skaičiau kad dauguma žmonių patiria tą patį ką patiriu aš, bet kaip visą laiką savos bėdos yra arčiau tavęs…..
šiandien supratau
šiandien vėl laukia bent jau dalinis nemieganaktis….
kartais atrodo kad viskas prie ko prisiliečiu tampa mano istorijos- patirties dalimi.
šiandien supratau kad visas šitas uždarymo riekalas turėjo įvykti kad žinočiau koks stiprus esu, kiek baimių ir neapykantos sau pačiam aš vis dar laikau savyje.
šiandien aš supratau kad turiu pakankamai visko ko man reikia savo viduje, nors kartais atrodė kad viskas neverta pastangų….. žinau tai mano patirtis, nors įtariau kad gyvensiu pakankamai blogai, bet kad bus taip blogai neįsivaizdavau….
viskas ką aš turiu taip lengvai nesibaigs , nors kitą savaitę spręsis tolimesnis užrakinimo planas. tikiuosi vėl viskas grįž į ritmą ir rimą. bet dar liko savaitalis, kuris ali būt bet koks ir bet kaip…..
laukite tęsinio
