tegu prisimena mane kaip klajūną neramų ieškotoją ramių minčių pasaulyje laisvam ne laisvam tarp visko kas svetima ir šalta tegu mane prisimena kaip žmogų pasiklydusį tarp nemiegotų naktų sergantį gyvenimu ant ribos juodai baltam beviltiškam pasaulyje tegu prisimena mane kaip mintį nesugautą spąstais ligos svetimos vienas žmogus nepaveiks manes liko ne daug ir viskas manęs ne pavys tegul kiti mane prisimena kaip gyvenimą tikrą nesumeluotą ant ribos iš juodumos išnerti nematyti kas liks ir kas benutiktų tiesiog gyventi
papa, i’m back
pagaliau atgavau savo dienoraštį, kurį galvojau jau praradęs visam laikui….
tada jeigu jau viskas susitvarkė, tada galima atnaujinti visą rašliavą…. bagdado varnosa pridedamos….,.
bailys ( arbanereikalinga tema)
viskas baigta, aš atsigaunu nuo savo blogio, kurį pats ir susikūriau….
dabar jaučiuosi reikalingas, kitiems žmonėms, čia ir dabar. gelbėdamas kitus gelbsčiu save. ir dabar jaučiuosi įgavęs gyvybės.
ir tikiu kad kai man bus blogai, iš tų kuiems padedu, padės man, kai man bus sunku.
aš bijau ligoninės, nors siuntimas gautas, aš bijau nežinomybės kuri manęs laukia. bijau „užstrigti“ vėl be nieko ir niekam.
bendystė
niekada, įpatingai dabar, nesijaučiau būdamas kažko bendro dalimi, o labiau jaučiuosi kaip problema.
mano pasaulis ir mano draugai, yra ten kur šiuo metu negaliu būti, mano bendrumas yra su sveikais žmonėmis ir jų pasauliu. o kas čia?
jaučiu kad niekas neriša manęs su šituo pasauliu, ir norisi su kažkuo juo pasidalinti…. nes kartais atviri žmonės leidžia supratsi jų pasaulius, tai yra mano bendrystė….
#lockdown’as ir prasmės ieškojimas
šiomis dienomis supratau kaip myliu savo tėvus, supratau kad jo problemos ne turi būti mano problemos ir viskas tai yra jo pasirinkimas.
neseniai sužinojau kad jam išoperavo smegenų auglį, ir aš supratau kad nieko negaliu padaryti ir jis kaukė iš skausmo ir nevilties, žinau kad nors, vėl, esame po raktu, aš galiu tik melstis už jį.
o ir pats jaučiu kad išsipildys, pačios žiauriausios mintys ir nerimai. suprantu, kad viskas tik dar viena „apsaugos“ priemonė, ir vadas-aiškintojas tyli ir nieko nesako….
vis dar
vis dar galvoju kiek galiu kantėti šaltą neramų pasaulį kur visi vienas kitu naudojasi o tu vienas stovi pakelyje vis dar galvoju kiek galiu laukti noriu vėl keliauti matyti atrasti tą buvimą savyje ir savimi o tie pasauliai bėga nesustoja vis dar galvoju kiek galiu atrasti tą kelią kuriuo bandau eiti ar man dar liko noro nematyti horizonto ar man vis dar norisi pramušti debesis vis dar galvoju kiek noriu matyti pasislėpusią saulę ir pilkus dabesis narve uždarytas praeitim ir pykčiu būnantis ir toliau galvojantis
žinios iš mano pasaulio
visų pirma, nei vienas mano pagrindinių domenu neveikia. pasikorė ant laidų visas mano kombinatas 🙁
bet šiaip jaučiuosi ramus, kad nors šitas dienoraštis liko, nors refresh reikia dažnai sppaudyti…. mano geriausia naujoena, kad aš pagaliau savo kambaryje, vienas ir mano „draugas“ darosi ramus….
dabar aš galiu būti savimi ir daryti tai ką aš noriu ir kada noriu…
(gal) taip, o (gal) ne
pastaruoju metu jaučiu kaip viskas griūna ir byra, gal tai mano įsivaizdavimas o gal tiesa…
dėl Zarasų – noriu palikti savo praeitį ten kur jos vieta, bet kuo labiau aš stringu čia tuo daugiau abėjonių man kyla. žinau jau atgal kelio nėra, bet norint man įgyvendinti savo svajonę reikia ne abėjoti, bet laukti kad kiti tavim pasirūpintų….
užsisėdėjau, jaučiu kad čia daugiau prarandu nei atrandu. man trūksta sveiko bendravimo su (gal) sveikais žmonėėmis. man reikia postūmio judėti link tikslo, kuris yra visiškas veiksnumo atsatymas ir atskratymas globos namų….
man norisi iškeliauti ir pamatyti tai ko aš visą laiką trokštu, vėl atrasti tikslą ir norą gyventi ir pagaliau įrodyti kad aš galiu savimi pasirūpini….
nebijau nes noriu
kelio atgal nebus, ir man to reikia kaip oro.
neriu į nežinomus vandenis, bet tai gal bus būdas nulaužti sistemą iir pajudėti savo gyvenimo link
aš pavargau gyventi su tais kuriems esu problema, viskas juda ir aš laukiu
kas už kampo nežianau, bet gyvenimas jau ne bus toks koks buvo, ir aš to su nekantrumu laukiu.
bandymas
nežinau nei kur nei kada bet viskas trupa mažame mano pasaulyje. sunku suprasti ir atleisti sau, nes aš bandau apgauti save ir pabėgti iš realybės kurioje esu įstrigęs jau kurš laiką.
jaučiuosi apgautas, bandau pabėgrti nuo savęs ir laukiu kada bus geriau, bet geriau nebūna ir nebus. mokausi iš savo klaidų bet klaidų pakankamai daug kad niekas man neatleistų.
bėgu nuo savęs nes noriu pokkyčių bet neriu į nežinomybę, kuri gązdina mane. bet gal ten atrasiu save ir sau.
keista muzika, greitos mintys, pagaliau norisi ramybės ir užtikrintumo
