vėl sunkiai remiksuoju savo gyvenimą laisvės atvirukas iš tolimo krašto skamba tolyn remiksai muzikos keistos nemiegotom naktim lyg ryto nakties valandos atneša keistą pasaulį pravertas akis į pilnaties šokį keistos muzikos pertraukos mintyse vėl priprasti kentėti tylėti neskęsti vėl tyloje remiksuoju savo gyvenimą tylomis kartoju greitai viskas baigsis bet netikiu savimi ir bemiegė naktis lekia tolyn per kelio dulkėto blyksnius
liko
iš laisvės liko tik prisiminimas iš kelio liko tik dulkės gyvenimas sustojo ir aš nežinau užmirštas svetimo pasaulio pakraštyje jaučiu kaip neriu į juodumas ligos viskas kas liko tik noras išeiti nes nežinau kiek man liko noro kai praradau tai kas sava ir brangu laukiu kelio akimirkos šventos laukiu laisvės blyksnio šaltam pasaulyje sunku būti kai viskas byra vien tik neviltis nerimas ir beprotybė iš laisvės liko tik prisiminimas laukiu jos blyksnio uždarame pasaulyje iš kelio liko tik dulkės laukiu jo akimirkos šventos
kada nors tai baigsis
ką tik kalbėjau su savo draugu iš Vilniaus, bet jaučiu lengvą šoką kad mistinis plaktukas buvo įvestas taip greitai……
mūsų ekzistavimo plotas dar labiau suma-ėjo, nes netekome savo vidinio kiemelio, kuriame pastoliai ir uždarytos durys.
viskas kas man buvo svarbu – judėjimo laisvė, klajonės po miestelį ir apylinkes, staiga viskas po mistiniu plaktuku.
ir nežinai kada kada viskas baigsis, net patys darbuotojai nežino….. bet žinodamas save, manau kad galiu neatlaikyti ir padaryti kažką sau arba kitiems, tikiuosi kad to nereikės…..
taškas A – buvo kitoks, tu beveik žinojai kada viskas baigsis, šitas taškas A, man atrodo kad bus be pradžios ir pabaigos………….. nežinau ar atlaikysiu, bet privalau įrodyti sau ir kitiems kad neesu psichas, ir toliau bet kokiomis aplinkybėmis galiu išgyventi……
mistinio plaktukas vr2
šiandien išsipildė mano juodžiausios baimės ir neviltys…. mistinio plaktuko rėžimas vėl šjungtas, ir aš buvau paskutinis kuris spėjau išeiti į miestelį.
mano baimė likti be judėjimo liasvės išsipildė visu pajegumu ir tik vienas klausimas kyla kada viskas baigsis.
mano galvoje pilna visokių minčių ir nerimo, šiandien beveik visa diena praleista lovoje. skausmingas supratimas kad viskas beveik baigta, pradėjo skaumais kankinti mano kūną.
riekia kažkaio apeiti mistinį plaktuką ir nepasiduoti.
bet likau be savo bažnyčios, be krašto muziejaus, ir kitų man brangių vietų ir to kas mane palaikytų. nežinau kiek sunki man bus ši plaktuko versija, bet kažkaip ir kažką reikės su tuo daryti ir kažkaip išgyventi
SKAUSMAS
skaudančioje galvoje dievų likimas
mintys greitos muzika keista
vėl kažkas veda nupiešti savo kelią
kur būsi savimi savam gyvenime
skausmas užvaldo norisi verkti
nedaug reikia ko trūksta labiausiai
skausmas vėl priverčia atrasti
dievų likimą skaudančioje galvoje
bėga akimirka po akimirkos tik skausmas
užmerkia kais palieka klajoti
užmirštais nerimo labirintais
kada viskas baigsis kada viskas baigsis
noras ir ramuma
vėl atrodo kad įstrigau svetimoje realybėje.
aš jaučiu kad pasiklydau ir praradau savo gyvenimus kurie dabar tik kompiuterio ekrane ir senuose, šaltuose žmonių veiduose
skauda, vėl jaučiu kad mano kūnas byra, ir aš pats vos laikausi pažadų kuriuos daviau sau ir kitiems
aš pavargau valgyti tą patį maistą, matyti tuos pačius žmones, matyti tą pačią aplinką….. man riekia kažko kas mane išvaduotų iš šito letargo miego.
bet pagaliau nusprendžiau pats save valdyti ir prižiūrėti savo jausmus ir emocijas, nes aš manau kad viskas priklauso nuo manęs ir mano gyvenimo kalvystės. nuo šiandien aš b9siu tas kuris padės kitiems ir nežiūrės savęs.
gal pagaliau ateis ta diena kai aš būsiu ramus ir galėsiu ištesėti tuos pažadus.
Tarp čia ir ten ( du gyvenimai)
aš gyvenu dvigubame pasaulyje, tarp gyvenimo pensionate ir savo praeities.
Mano gyvenimas pensionate – ne visada būna taip kaip aš noriu ir galiu. Gyvenimas čia yra labiau praradimas negu atradimas…. Mano bendravimas apsiriboja su keliaias žmonėmis su kuriais po prievarta tapau kambarioku. Bet ir tai man savotiška patirtis, ir pripratima.
Mano praeitis – darbai ir emocijos buvo pasaulis kuriame galėjau gyventi ir bendrauti su kuo noriu kada noriu ir su kuo noriu. Man patikdavo pasislėpti mieste, mieste kuriame viskas buvo mano ir man.
Pasiilgau savo praeities, o ateitis – jaučiu nekokia ir nekas…. Bet tavo ateitis ir praeitis, gyvenimas ir išgyvenimas priklauso nuo tavęs pačio, kiek ir kaip tu pats suvaldysi ir atrasi save dabartyje
naujas mėnesis, nauja pradžia
štai ir atėjo spalis, ir aš tikiuosi kad jis atneš naują gyvenimo etapą.
dar yra daug nežinomybės ir gandų, dėl lockdown ir panašiai, ir mane apima baimė ir nerimas. o kas jei viskas atsitiks taip kaip aš bijau, ir aš vėl prarasiu laisvę judėti…. nežinau, ar kas mane sulaikys taip kaip sulaikė pirmą lockdown’ą……
žinau kad turiu ir privalau išgyventi, tiek fiziškai tiek dvasiškai, tiesiog, visomis prasmėmis. žinau kad bus (ir yra) išbandymų ir provokacijų, bet aš noriu priskirti save protingiems kurie tyli, bet nevisada tai išeina…. ir organinė neapykanta ima viršų…..
tegu būna kaip nori Dievas, bet ne aš. ir tikiuosi kad šis mėnuo bus geresnis nei visi praėją metai…..
klausausi
aš klausausi muzikos keistos o ausyse tik vienas klausimas, kada baigsis mano sapnas
muzika keista nepalieka manęs, nes aš pats vis dar ieškau atsakymo, ar verta gyventi o gal pasiduoti, ir nelaukti kad kas tave išgelbės. nors 30 minučių ar kas nors ateis ir prikels mane iš liūdesio ir nevilties.
aš vis dar skęstu tose pačiose savigailos ir nerimų liūnuose, ir man sunku vėl ir vėl ištraukinėti save iš viso šito šlamšto…. kartais viskas kas man liko tik laukimas kada mirsiu, nes atrodo kad niekam neesu reikalingas netgi sau…… ir vėl keista muszika užvaldo mane, nes jau pavargau kai į mane žiūrima kaip į protingą žmogų ir aš neturiu teisės suklysti….
nors klaidos ir pyktis persiakioja mane nuo pirmos dienos, ir mane ima pyktis kai aš, kaip protingas žmogus, turiu kontruoliouti savo ligą, o kiti gali daryti ką nori ir kaip nori. nors aš žinau kad neesu super herojus, bet kartais norėtūsi kad visi neigiami personažai išnyktų…. ir kartais atrodo kad ta organinė neapykanta kai kuriems žmonėms, kai vos išgirst „spiegiančios kiaulės“ balsą visas kūnas įsitempia ir jau negeros mintys sukasi galvoje. ir visas tavo gerumas, ir protingumas išlekia pro kaminą.
man reikia ramybės nes dėl kai kurių personažų elgiasio vėl einu per ploną ledą vėl…. ir jaučiu kad tai per ką aš einu tai dykuma kurios aš niekam nepvydėčiau ir nepavydžiu….. nežinau kas tai mano liga, ar aš pats stumiu save, nes negaliu pamiršti vakar dienos fizinio skausmo ir savęs kaltinimo….. o kas „spiegiančiai kiauliai“ jai viskas nuėjo ir praėjo….. ir labiausiai skaudėjo man…..
išsiraūiau ir pasidarė lengviau….. tegu durniai rėkia, o protingi išmoksta tylėti…. beje ačiū sese
didžiausias noras
dižiausias noras vėl klajoti po savo pasaulį nejausti skausmo nerimo ir nevilties pamatyti viską naujom akim ten kur savi šilti veidai didžaiusias noras vėl atrasti save pabandyti vėl ir vėl uždaryti praeities duris jaustis saugiai kai likimas daužo ir nematyti šaltų svetimų veidų didžiausias noras būti su mylimu žmogum jaustis kažkam reikalingam ir nebūti vienam jausti jos ranką savoje ir karu pasiklysti pasaulyje vienam
