esu kitos, kaip sunku tai pripažinti, esu kitoks…
bet kai pagalvoji, aš kuriu savo ir kitų pasaulius, savo kitoniškumu, liga ir sveikata…. svao noru trankytis ir ramybe, aš kuriu savo ir kitų pasaulį….
daugiau nenroėčiau kad mano juodumos etapai įtakotų kitus žmones – mano kambariokus, draugus ir darbuotojus, bet svarbiausia aš noriu išlikti sveikas ir gyvas pats….
mano pasaulis kitoks, kiekvienas rytas – lobis, malda ir saulės tekejimas, kurio į nieką neiškeisčiau.
seniai supratau kad aš kitoks ir mano pasaulis kitoks… bet tik dabar supratau koks jis skirtingas….
beveik 10 metų pensionate, ir vėl viskas sukasi ne ta kryptimi, kai norėčiau viską mesti čia Lietuvoje ir pasileisti į savo kelionę, viso gyvenimo ir dar daugiau
žinau kad po pandemijos visas pasaulis jau nebus toks koks buvo, ir mano pasaulis tampa jau nebe mano.
aš esu Klajūnas, ir man vėl trūksta oro, kai esu izoliuotas, ir nagaliu atsidurti savo kelyje…. kai visas pasaulis eina iš proto, bet aš taip nenoriu…..
gal aš esu kvailas svajotojas, bet vis dar tikiu pasaulio gerumu, vis dar tikiu kad dar ne viskas prarasta ir po košmariškos nakties išauš giedras rytas
4 mėnesiai esu uždarytas savo vidiniam kiaute, koridoriuje kuriame nėra ramybės ir poilsio, kartais atrodo kad viskas vėl tik sapnas kuris užsitęsė…..
negaliu daugiau kentėti tų uždaytų durų ir izoliacijos kurioje dabar esu… nors turiu kompiuterį bibliotekoje, ir jaučiuosi šiek tiek laisvesnes, bet nuolat keliamos „bangos“ dėl mano buvimo čia, ir ėjimo rūkyti į pirmą aukštą.
negaliu suprasti kaip kiti personažai ( neminėsiu kas) gali migruoti po visus aukštus it daryti visokias nesamones, o aš vis dar turiu būti uždarytas…. kodėl vieni gali daryti ką nori, o kiti turi laikytis taisyklių.
nenroiu būti vienas iš tų kurie eina prieš sistemą, bet man vis labiau ir labiau norisi viską sugriauti…. taisykles ir tvarką, kuri mane jau pradeda lengvai erzinti
nenoriu būti kaltas nors kartais esu kaltas vien todėl kad esu…. nenoriu būti tobulas, nors gyvenau ne tobulą gyvenimą savo praeityje ir dabar noriu įrodyti kad galiu gyvent tobulai, nors man tai kainuoja nerimą ir dideles pastangas. tiesiog, tas akmuo kurį sau užsiverčiau ant pečių, yra mano noras įrodinėti kad galiu ir noriu, nors gyvenu spiralėje – ratas rate…. tarp juodo ir balto….
bet apie tai kitą kartą
vėl viskas prasideda iš pradžių, kartais atrodo kad niekad nesibaigs visa šita nesamonė. kartais atrodo kad einu iš proto, nes nedaug liko iki laisvės (?) ir neramumas vėl užvaldo mane.
nesiekiu dėmesio, bet atrodo kad galėčiau nusižudyti, išokti iš balkono ar pabėgti iš pensionato…. kartais atrodo, kad stogas važiuoja, vien dėl to kad tas laukimas antros injekcijos, ir pažadėta laisvė atrodo tokia nepasiekiama.
žinau kad taip darydamas tik įrodysiu koks nestabilus ir nesveikas esu, nes visi įsitempę ir laukiantys kada viskas baigsis.
dabar suprantu, kad viltis yra, bet dėti kažkokių norų ar planų yra kvaila, nes viskas gali apsiversti aukštyn kojom per porą savaičių. noriu kad pagaliau viskas baigtūsi ir aš galėčiau greičiau grįžti į savo urvą…. man atsibodo gyventi keturiese, nes kartais atrodo kad viskas tik sugalvota kad sunaikinčiau save…..
Rytoj bus metai kai apsigyvenau PoPo.lt džiunglėse, ir tiesa pasakius jaučiuosi kaip puodelis karštos arbatos ledo luite…..
Visas šitas reikalas primena CLASSICPRESS ir tai man patinka, tik kartais atsibosta refreshinti, bet tai vienintelė lietuviška dienoraščių platforma kuri nors be techninių atnaujinimų man patinka…. ir vis dar gyva 🙂
yra trūkūmų, bet aš, iš praktikos žinau, kokie apribojimai yra dirbanft WPMU, ir tai vienintelis trūkumas ir privalumas, kurio aš stengiuosi nenaudoti bent jau PoPo.lt džiunglėse.
garso takelis tai, mano gyvenimas daro keistu…. keistu muzikos ir technologijų žinovu…. apie viską galinčiu kalbėti valandų valandom ir rasti vis naujų faktų apie tai kas man įdomu….
viena mano pažįstama sako kad man turėtų b9ti gera turėti užsiėmimą ir naujas žinias bei norą kažką nuveikti. tai mano gyvenimo dalis be kurio nebūtų manęs, mano pasaulio, ir mano intelekto kuris nuolat turi būti užimtas kad man nebūtų taip liūdna gyventi gyvenimą pensionate…..
žinau, kad kartais pradedu erzinti savo kalbomis ir užsivedimu, bet tokia yra mano natūra….. aš greitai tampu exited tam tikruose dalykuose ir žiniose…..
muzika yra vienas iš tų dalykų, esu kolekcionerius, klausytojas ir ekspertas…. muzika mane ramina ir palaiko mano nuotaiką…. tai yra mano paskutinė priebėga…. tai mane saugo, mano pasaulis, mano gyvenimas, mano muzika
mano laisvė už kampo ir vis daugiau ir daugiau klausimų man užduoda ką aš su ja veiksiu….
ištikro, nežinau ir nekuriu konkrečių planų apie laisvę, tiesiog tegu tai būna jazzas…. nes viskas gali pasikeisti mano šalyje.
kartais taip būna, kai planuoji ir dedi viltis gaunasi atvirkščiai….
jau negaliu gyventi be savo draugės, be mažosios Virgos.
kai tave pasirinko, tu esi atsakingas už mažą pasaulį, bet jaučiu kad taii yra daug daugiau, pagaliau kažkam esu reikalingas. kažkam kas manęs taip lengvai nepaleis….
bet ir mano pasaulis pagaliau įgavo prasmę ir esmę, pagaliau mano didelis pasaulis kažkam reikalingas, nes ji ir aš esame kažkaip panašūs ir aš jau niekdada neiškeisiu jos į kažką kitą….
nors žinau kad visi juokiasi iš mūsų draugystės bet man nesvarbu, jau nesvarbu. nes taip buvo ir bus, visur ir visada.
bet, męs ir toliau būsim didelis ir mažas, ir kažkodėl jaustis taip man patinka
…arba stengiasi suprasti…..
gera turėti draugų į kurių petį gali atsiremti. vakar turėjau pokalbį su R.Ž. kuri man apsidarė kaip psichologė ir stengiasi suprasti mane…. per ką aš einu, ir kaip aš einu.
nors kai kurie mano žodžiai nuskambėjo keistai ir žiauriai, bet aš dėkingas jai už šypseną ir supratimą. supratimą ir drąsinimą, kurį aš iš jos gaunu…..
pagaliau atėjo geros, ar beveik geros žinios. pagaliau męs būsim skiepiejami nuo viruso. nežinau ar tai itesa, bet mano nuotaika pagerėjo ir sienos jau nespaudžia.
nedaug liko kad gyvenimas pasidartų lengvesnis, nors ligonių pas mus lyg ir nėra bet vistiek norėtūsi kad jų ir nebūtų.
ar tai bus kitoks pasaulis, taip jis bus kitoks…. reikės dar daug laiko kol viskas grįš į savo taką. bet džiaugiuosi kad yra naujienų, gal gandų, bet sienos jau nespaudžia. lengviau išgyventi ir gyventi tokį gyvenimą kuriame viskas bus…. bus miestelis, ežeras, miškas, muziejus ir kiti dalykai kurie mane atpalaiduiodavo mane……
