kaip sunku pažvelgti į save savomis akimis.
šiandien, kai laisvė taip arti, sunku suvokti ką ir kaip tu išgyvenai.
bandai prikelti savo gyvenimą ir prisikelti senai (naujai) realybei. reikės vėl išmokti keliauti, klausytis ir suprasti žmones aplink tave. liko diena iki atgausiu savo laisvę, bet tiesa pasakius, aš per ilgai laukiau, ir nežinau ką su ja daryti
laukti liko nedaug, jeigu neišprotėsiu
neseniai buvau nuvykęs į klaipėdą ir susitikau su sese, visiškai netyčia paklausiau apie tėvo sveikatą, ir sužinojau kad jam visiškai ne kas….
ir tada sugrįžo sapnai, sapnai apie tai kaip aš mušuosi su juo, ir jaučiu kraują ant rankų kurio ištikro nėra…
man skaudu, kad viskas vėl sugrįžta, aš bijau užmigti, nes vėl jaučiu kad viskas griūna man vėl reikia paramos ir pagalbos kuri man taip brangiai kainavo.
sunku man kalbėti apie įvykius kurie mane erzina. bet gyvenimas už tvoros verda, ir nežinai kada viskas baigsis čia.
grandinė mane smaugia, tas nežinios laikas ir laikas kurio lauki…. tik kada, vienintelis klausimas kada.
„Bagdado varnos“ mane baugia užgraušti, ir visas mano pasaulis tai viena kova, įtampa be kurios negaliu gyventi…. bet vėl bėgant nuo ligonių man norisi savo sveiko rato žmonių, bent kad istorija tęstūsi toliau
Šiandien po trijų dienų izoliacijos, pagaliau mane išleido į bendras patalpas…. testai ( du) buvo neigiami, reiškia sveikas.
Bet „Bagdado Varna“ pasilinksmino rašydama man laišką ir kaltindama kad aš pats „kaltas“ dėl to kad mane „uždarė“. Matyt, jei atrodė kad mane laikys, dvi savaites, bet aš išėjau greičiau….. jai ant nervų.
Šiaip, viskas įvyko dėl to kad gyniau savo draugę nuo „plėšikavimo“ kai ta moteris grubiai prašė kavos, to tiesa pasakius, net prašymu ne pavadinsi.
o kitas, man svarbus dalykas, aš žinau kad aš suregavau tinkamai, suplėšęs laišką, nes visada būsiu toks koks esu….
užteks
jie sugrįžo, pačiu netikėčiausiu metu mano sapnai.
vėl stringa riksmas gerklėje, vėl kariauji su žmogumi kurį vienaip ar kitaip prarasi. trūksta jėgų, nors šiandien turi būti gyvas, nes įsipareigojai, bet vis tiek jauti kraują ant rankų kurio nėra, ir riksmas užstringa gerklėje.
gražus vaizdas iš viešbučio kuriame gyvenu lango jau nedžiugina, ir kompanija jau manęs „neveža“ nes viskas tik užstrigęs riksmas gerklėje, sapnai ir kraujas ant rankų, kurio nėra
Kažkas mano gyvenime yra ne taip…. kad ir ką gerą ar bloga daryčiau visi mane bando pastatyti ant tvirtos „žemės “ tai mane veda į juodumas ir aš vėl ir vėl jaučiuosi ne kaip.
kartais atrodo kad mano gyvenimas niekam nereikalingas, net man pačiam. gyvenu ant labai trappios ribos, nors visi man sako kad viskas priklauso nuo manęs ir aš viską įveiksiu
bet mano pasaulis deega, nežinau kaip viską įveikti, nes kiti žmonės mane varo į beprotybę. kito žmogaus liga priverčia tave ieškoti sveikų žmonių, bet kur juos surasti, čia – pensionate
sunku matyti sergantį žmogų, kuris kadaisia buvo tavo pasaulio dalis, tavo kaimynas ar „kolega“. sunku matyti, kaip kito žmogaus pasaulis byra ir juodumos paiima viršų.
jautiesi kaip šito pasaulio pakeleivis, tave užvaldo svetimi gyvenimai nors visda sau prisiekinėjai kad negyvensi svetimo gyvenimo…. bet svetimas gyvenimas gyvena tave.
viskas baigta, aš atsigaunu nuo savo blogio, kurį pats ir susikūriau….
dabar jaučiuosi reikalingas, kitiems žmonėms, čia ir dabar. gelbėdamas kitus gelbsčiu save. ir dabar jaučiuosi įgavęs gyvybės.
ir tikiu kad kai man bus blogai, iš tų kuiems padedu, padės man, kai man bus sunku.
aš bijau ligoninės, nors siuntimas gautas, aš bijau nežinomybės kuri manęs laukia. bijau „užstrigti“ vėl be nieko ir niekam.
niekada, įpatingai dabar, nesijaučiau būdamas kažko bendro dalimi, o labiau jaučiuosi kaip problema.
mano pasaulis ir mano draugai, yra ten kur šiuo metu negaliu būti, mano bendrumas yra su sveikais žmonėmis ir jų pasauliu. o kas čia?
jaučiu kad niekas neriša manęs su šituo pasauliu, ir norisi su kažkuo juo pasidalinti…. nes kartais atviri žmonės leidžia supratsi jų pasaulius, tai yra mano bendrystė….
šiomis dienomis supratau kaip myliu savo tėvus, supratau kad jo problemos ne turi būti mano problemos ir viskas tai yra jo pasirinkimas.
neseniai sužinojau kad jam išoperavo smegenų auglį, ir aš supratau kad nieko negaliu padaryti ir jis kaukė iš skausmo ir nevilties, žinau kad nors, vėl, esame po raktu, aš galiu tik melstis už jį.
o ir pats jaučiu kad išsipildys, pačios žiauriausios mintys ir nerimai. suprantu, kad viskas tik dar viena „apsaugos“ priemonė, ir vadas-aiškintojas tyli ir nieko nesako….
